Išsklaidytos Marijampolės grupės dalys pasitraukė į liniją: Vižainis–Cipliškės–Žagariai–Beržininkai–Rudauka–Golynka⁹².

Taigi Gardino operacija savo tikslo nepasiekė. Apginti Suvalkiją ir užimti Gardiną negausiai Marijampolės grupei buvo per sunkus uždavinys. Lietuvos teritorijų vaduojamoji misija nutrūko.

Išvados

Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo įtemptų ir sudėtingų tarpvalstybinių santykių su gretima Lenkija raidoje Lietuvai itin reikšmingas buvo 1920 m. liepos–rugpjūčio laikotarpis. Jo svarbą sąlygojo tam tikri veiksniai: nepalankiai susiklostę kariniai veiksmai su rusais bolševikais, privertę lenkus, nors ir nenoromis, švelninti savo politiką Lietuvos atžvilgiu ir liepos 4 d. pripažinti ją de facto, sąjungininkų reikalavimu Spa konferencijoje liepos 10 d. Lenkijos prisiimti įsipareigojimai perleisti Lietuvai Vilnių bei jo kraštą ir liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija, ne tik pripažinusi Lietuvą nepriklausoma, suverenia valstybe, bet ir nustačiusi jos sienas.

Laikydamasi neutralumo Sovietų Rusijos ir Lenkijos karinio konflikto metu Lietuvos politinė bei karinė vadovybė, siekdama greitai atgauti anksčiau lenkų užimtas teritorijas, ėmėsi aktyvių diplomatinių priemonių ir neretai panaudodavo savo ginkluotąsias pajėgas lenkų pasipriešinimui likviduoti.

Didelį pavojų šalies suverenumui buvo sukėlę ir bolševikai, kurie, persekiodami besitraukiančius lenkus, užėmė Vilnių bei jo sritį ir pasijuto esą lyg okupuotame krašte: ėmė nebesiskaityti su Lietuvos vadovybe, savivaliavo ir net ruošė ginkluotą sukilimą teisėtai valdžiai nuversti. Tik kai patyrė skaudų pralaimėjimą prie Varšuvos, jų išdidumas sparčiai išblėso. Lietuvos vyriausybei griežtai pareikalavus apleisti Vilnių, o to nevykdant pagrasinus prieš juos panaudoti ginkluotą jėgą, bolševikai tapo sukalbamesni ir lietuvių reikalavimams pakluso. Taip buvo užkirstas kelias jų užmačioms realizuoti.

Siekdama įsitvirtinti 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartyje su Sovietų Rusija nurodytose pietinėse teritorijose, Lietuvos karinė vadovybė neišvengė ir didelių klaidų. Nors iš netolimos praeities įvykių gerai žinodama, jog lenkai neišsižadės pietinės Suvalkijos žemių, ji ir aptariamuoju laikotarpiu tinkamai neįvertino jų politinių bei strateginių tikslų ir galimų veiklos metodų. Atsigavusiems po nesėkmingų kovų su bolševikais lenkams artėjant prie Lietuvos sienų, karinė vadovybė pagrindinį dėmesį sutelkė Gardinui užimti, o Pietų Suvalkijoje išdėstė tik negausias, neturinčias rezervų ir išsklaidytas po visą frontą Marijampolės grupės dalis, kurios negalėjo atsilaikyti lenkų spaudimui. Nebuvo atsižvelgta ir į tą aplinkybę, jog tiek Kaune vykusiomis lenkų ir lietuvių derybomis, tiek lenkų pažadais santarvininkams nepulti Lietuvos buvo tik siekiama užmigdyti lietuvių vadovybės budrumą ir lengviau užimti pietinę Suvalkiją. Minėtos klaidos neigiamai atsiliepė ir vėliau vykusioms kovoms su lenkais.

___

92 Vyr. ltn. Tarasovas. Marijampolės grupės operacijos…, p. 238.