Tačiau šiame kontekste vis dėlto reikėtų įvertinti Konstantinopolio patriarchų laikyseną bažnytinės unijos atžvilgiu. Todėl vėl reikėtų prisiminti Bulgarinovičiaus metropolitavimo pradžią, kai Konstantinopolio patriarchas Nifontas II, įvertinęs LDK vidaus situaciją, akivaizdžiai sutiko su bažnytinės unijos realizavimu ir dėl to pats nurodė Bulgarinovičiui, kokia turėtų būti „unitinė“ laikysena53. Maža to, 1500 m. kitas Konstantinopolio patriarchas – Joachimas I suteikė šventimus metropolitui Bulgarinovičiui, taigi ir šis patriarchas turėjo būti susipažinęs su Bulgarinovičiaus ideologija. Vadinasi, bažnytinės unijos įgyvendinimo prasme palyginę Konstantinopolio patriarchų Nifonto II ir Joachimo I poziciją galime neabejoti, kad jos visiškai sutapo – jie abu buvo palankūs LDK bažnytinei unijai, kartu jos aktyviam šalininkui metropolitui Bulgarinovičiui. Tiesa, Bulgarinovičiaus palaiminimo nenorėjo pripažinti Romos popiežius, kuris, pasak Haleckio, pabrėžė, kad minėtas Konstantinopolio patriarchas savavališkai yra „primestas“ turkų valdomo Konstantinopolio54. Tačiau ką reiškia „primestas“? Ar kad jis yra nelegalus egzilinių patriarchų Izidoriaus ir Besarjono įpėdinis? Anot Haleckio, šie du graikai, ankstesni Kijevo ir Nikėjos metropolitai, buvo rytų apeigų, o tuo metu Konstantinopolio patriarchu buvo popiežiaus pripažintas Džiovanis Michelė (ar čia kartais negali būti simonijos atvejis?), kurio ryšys su Rytų bažnyčia buvo grynai teorinis55. Dėl to buvo akivaizdu, kad Romos popiežius Aleksandras VI nenorėjo toleruoti Kijevo metropolito Juozapo Bulgarinovičiaus ryšių su „eretiku“ Konstantinopolio patriarchu. Atrodo, kad čia atsakymo reikėtų ieškoti svarstant Romos popiežiaus, egzilinių patriarchų ir Konstantinopolio patriarchų tarpusavio santykių problemą, bet tai jau atskira ateities tema.

Vertėtų pažymėti, kad Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu yra tik dvi žinutės, patvirtinančios LDK stačiatikių ryšį su Konstantinopolio patriarchu: pirmoji – 1508 m. Vilniaus brolija (labiau pabrėžtina kaip kitos socialinės terpės, net ir po Brastos unijos likusi stačiatiška) iš Konstantinopolio patriarcho gavo Dievo Motinos antimensijų56 šv. Mišioms laikyti, ir antroji – 1514 m. LDK stačiatikių sinode Vilniuje dalyvavo Konstantinopolio patriarcho vietininkas Filipas57. Verta atkreipti dėmesį, kad su šiomis datomis susijusi (sutampa) ar „už jų“ kažkaip keistai išlenda kn. K. Ostrogiškio asmenybė: visų pirma 1508 m. jis grįžta iš Maskvos nelaisvės į Lietuvą, antra vertus, 1514 m. gauna privilegiją statyti naujas cerkves Vilniuje.

Daugiau žinių apie stačiatikių bažnyčios ryšius su Konstantinopolio patriarchu Žygimanto Senojo laikotarpiu nėra. Ar tai nesuponuoja min-

---