Kovos su antisovietiniu judėjimu taktiką vertė keisti ne tik vidaus padėties pokyčiai, bet ir pakitusi SSRS padėtis tarptautinėje arenoje bei pagerėję santykiai su Vakarais. Nenorint pabloginti šių santykių ir dėl įsipareigojimų Helsinkio baigiamajam aktui, valdžiai ir KGB teko savo veiklą slėpti ir maskuoti. Būtent po Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo J. Andropovas suformavo naują represavimo politiką: „Kovojant su disidentais remtis geriau paslėptomis persekiojimo priemonėmis (psichiatrija, diskreditavimu, deportacija iš šalies).“¹¹ 

KGB taikė įvairius viešosios nuomonės sudarymo metodus, daugiausia pasitelkdamas slaptas, neteisėtas ir su morale prasilenkiančias technologijas, vadinamąsias „aktyvias priemones“. Viena jų – žmonių kompromitavimas.

Išskiriami keli žmonių kompromitavimo etapai ir taikymo principai. Svarbus kompromituojančios informacijos pateikimo laikas, forma, kokiai visuomenės grupei ji buvo pateikiama, atrasti žmogaus silpnąsias vietas – ką jis vertino ir bijojo prarasti. Labai svarbu apibrėžti, kokia informacija kompromitavo asmenį, kaip galėjo jį paveikti ir jam pakenkti. Kompromituojantys duomenys – tai tikri arba melagingi duomenys apie asmens asmeninę ar profesinę veiklą¹². Todėl kompromituojant asmenį buvo išnaudojamos jo asmeninės savybės, pomėgiai, ligos, profesinė veikla, įvairios machinacijos, teistumas. Žmogų diskredituoti padėdavo ir jo aplinkos žmonių ydos bei prasižengimai. Kitas etapas – tos informacijos paviešinimas. Informacija turėjo būti pateikiama iš „patikimo šaltinio“, nors tikrasis šaltinis visada buvo šešėlyje. Tikrojo informacijos šaltinio slėpimas – vienas iš išskirtinių „juodosios propagandos“ (kuriai priskiriamas ir kompromitavimas) bruožų¹³. Svarbus ir informacijos pateikimo momentas. Dažnai tokia informacija pasirodydavo prieš tam žmogui svarbų įvykį – rinkimus, teismo procesą ir t. t. Kompromitavimo akcijų kontekstas (tarptautiniai ar vidaus įvykiai) padeda atskleisti tikruosius kompromituojančiojo tikslus – teisingumo siekį ar priešininko šmeižimą. Kompromituojanti informacija platinta per spaudą, naudojant sumontuotas nuotraukas, telefono pokalbius, skleidžiant gandus ir kt. Siekiant padaryti didesnį įspūdį, sustiprinti negatyvios informacijos poveikį, ji buvo pateikiama su kuo daugiau detalių. Rinkimų technologijų tyrinėtojas R. Lau pabrėžė, kad „negatyvi informacija yra labiau įsimintina, neigiamas įspūdis linkęs mažiau keistis, todėl jis svarbesnis nei teigiama informacija formuojant žmonių poziciją“¹⁴. Oponentą pateikus neigiamai, atitinkamai paveikus viešąją nuomonę, lengviau pateisinti savo veiksmus susidorojant su politiniais priešais. Sovietinė politinė vadovybė, siekdama sukompromituoti disidentinį judėjimą, įpareigodavo atitinkamas institucijas „ieškoti medžiagos, kuri apšmeižtų disidentus, nuimtų nuo jų šventųjų aureolę ir parodytų juos kaip silpnus, tuščius, besidominčius tik patogumais, valdžia, malonumais“¹⁵. Kompromituojanti medžiaga Lietuvoje skyrėsi nuo Rusijoje prieš disidentus naudotos medžiagos. Rusijoje žmogų diskredituojanti informacija buvo labiau susijusi su asmens dabartine veikla arba asmeniniu gyvenimu. Lietuvoje kompromituojanti me

---

¹¹ Буковский В. московский процесс. Москва, 1991, с. 150.

¹² Ellot J., Pratkinson A. Age of Propaganda, p. 14.

¹³ Ten pat.

¹⁴ Lau R. Negativity in Political perception // Political behaviour. 1982, vol. 4, Nr. 4, [interaktyvus]. 1982, vol. 4, Nr. 4, p. 353–377. Prieiga per internetą: http://links.jstor.org, p. 373.

¹⁵ Shlapentokh V. Soviet intelektuals and political power: the post Stalin era. New Jersey, 1990, p. 95.