Knygų lentynoje

Rec.: Streikus A. Diplomatas Stasys Antanas Bačkis. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007. 292 p.

„Ši knyga gimė iš sūnaus noro pagerbti Tėvo atminimą minint jo gimimo šimtmetį“, – šitaip įžanginį žodį pradeda knygos sumanytojas kardinolas Audrys Juozas Bačkis (5 p.). Pagal Lietuvoje įsikerojusius papročius buvo galima tikėtis, kad iš tokio sumanymo rasis kokia memorialinė panegirika, panoraminė gyvenimo ir darbų apžvalga ar tiesiog beletrizuota biografija Tomo Sakalausko stiliumi. Tačiau Jo Eminencijos sumanymą ryžęsis įgyvendinti Arūnas Streikus pasuko ne plačiai numintu jubiliejinio „atsižymėjimo“ keliu, ir jo parašyta knyga, pasak paties sumanytojo, „nėra įprasta biografija“ (ten pat). Patyrinėjimą, kuo gi ypatinga ši Stasio Antano Bačkio (1906–1999) biografija, norisi pradėti nuo kelių subjektyvių pastabų, atidengiančių išankstinio supratimo ir lūkesčių lauką, į kurį įkrito recenzuojamoji knyga, apsiėmus ją perskaityti.

Pirma, turiu pripažinti, kad nelabai mėgstu skaityti akademines biografijas. Nebent tai būtų visiškai neigiamų herojų biografijos (antai Lenino ar Goebbelso). Motyvas čia gana banalus: kaip ir daugelis nerafinuoto meninio skonio žmonių, mėgstu pasakojimus su laiminga pabaiga. O biografo užduotis šiuo požiūriu nelengva: jo pasakojimas vienaip ar kitaip turi baigtis sulig aprašomo herojaus mirtimi. Žinia, visada galima tikėtis, kad konkrečios biografijos herojui galiausiai pavyko pasiekti geresnįjį pasaulį, tačiau apie jį biografai (laimei) paprastai nelabai turi ką pasakyti... Taip pat neretai nutinka, kad žmogus į gyvenimo pabaigą įgyja daugiau išminties, ir šia prasme būtų įmanoma pavaizduoti jo gyvenimą kylančia kreive, tačiau biografas dažniausiai negali vaikytis išminties, kuri nepasireiškia vienokia ar kitokia (tegu ir intelektine) veikla, o daugelio biografijų veikėjų veiklumas į gyvenimo saulėlydį sumažėja, tad ir minėtoji išmintis lieka biografo „nepagauta“. Vienaip ar kitaip, daugelis biografijų užsibaigia minorine gaida, tam tikru „laisvuoju kritimu“, kuris neretai stabdomas dirbtinėmis meninėmis priemonėmis. Tik labai retam biografui (pvz., tradicinio šventųjų vitae žanro sekėjui) pavyksta „gero žmogaus“ gyvenimo pabaigą pavaizduoti kaip jo kulminaciją, o mirtį – kaip lauktą „laimingą“ pabaigą. Ir netgi literatūrinės sėkmės atveju nėra garantijos, kad tokios pabaigos laimingumas bus akivaizdus tūlam skaitytojui. Kas kita, jei rašoma „blogio genijaus“ biografija: čia mirtis dažnai reiškia piktų kėslų ar klastingų sumanymų galą, todėl minėtasis nerafinuoto meninio skonio skaitytojas į pabaigą atsipučia, kad pagaliau tam niekšui atėjo galas: tokios biografijos pabaiga čia (nelabai priklausomai nuo biografo talento) paprastai suvokiama kaip laiminga.