le“ (lietuviškai – „Durpių pramonės centras“). Tresto būstinė buvo Kaune, o durpynams administruoti įkurtos septynios direkcijos⁵⁰.

Krašto kuro reikmėms patenkinti reikėjo
5 mln. kietmetrių medienos. Įvedant kuro gamybos prievolę, planuota iš durpynų iškasti apie 500 tūkst. t durpių, kurios turėjo atstoti 1,25 mln. kietmetrių medienos. Valdiniuose miškuose planuota iškirsti 3,25 mln. kietmetrių medienos. Tačiau gaminti kurą ir kasti durpes sekėsi gana sunkiai. Kaunui aprūpinti kuru reikėjo apie 10 tūkst. darbininkų, o 1942 m. vasarą miškuose dirbo tik 4 tūkst. Jie paruošė 1 000 500 kietmetrių malkų. Durpynuose tuo pačiu metu dirbo 2 720 žmonių. Jie iškasė
30 tūkst. t durpių⁵¹. Ypač sunkiai durpes kasti sekėsi Valstybiniam durpių pramonės trestui. Visų pirma produktyviam darbui atlikti trūko įrankių, antra – darbo jėgos⁵². Lietuvos generalkomisariatas 1943 m. pavasarį planavo suorganizuoti 8 tūkst. miško kirtėjų laisvos samdos pagrindu. Iki vasaros pavyko užverbuoti
5 tūkst. darbininkų, tačiau šie vyrai nebuvo atleisti nuo mobilizacijų, dėl to prasidėjo masinis užverbuotųjų bėgimas ir slapstymasis. Miško kirtėjų sumažėjo nuo 5 iki 3 tūkst. ir planas suorganizuoti 8 tūkst. darbininkų sužlugo⁵³.

1944 m. kovo 9 d. „Potvarkiu dėl darbo prievolės malkoms gaminti“ vidaus reikalų ir darbo bei socialinių reikalų generaliniai tarėjai pagal okupantų duotus totaliniam karui vesti parėdymus, darbo prievolę išplėtė – įpareigojo ją atlikti visus vyrus nuo 15 iki 65 metų amžiaus ir moteris nuo 16 iki 50 metų. Pažymėtina, kad už šios prievolės darbus joks atlyginimas nebuvo mokamas⁵⁴.

Prievartinis Lietuvos gyventojų vežimas darbams į Vokietiją

Vienas svarbiausių nacių darbo politikos užimtuose kraštuose tikslų buvo prievartinis vietos gyventojų vežimas darbams į Vokietiją. Žmonės darbams į Vokietiją ypač intensyviai buvo vežami 1943 m., tačiau verbavimas ir mobilizacijos prasidėjo dar 1941 m. vasarą. Karo pradžioje į okupuotas Sovietų Sąjungos sritis buvo pasiųstos Hermanno Göringo vadovaujamo Ekonominio Rytų štabo ūkio inspekcijos ir komandos. 1941 m. liepos pradžioje į Kauną atvyko mjr. Linckės vadovaujama komanda. Ji ėmė registruoti bedarbius ir organizuoti įvairius privalomuosius darbus. Liepos 15 d. Linckės ūkio komanda pradėjo verbuoti darbininkus derliaus nuėmimo darbams Rytprūsiuose. Suvilioti trumpalaikio ir gerai apmokamo darbo pažadų, 1941 m. liepą–rugpjūtį į Rytprūsius iš Lietuvos išvyko apie 12 tūkst. darbininkų⁵⁵. Tarp išvykusiųjų buvo nemažai tų, kuriuos sovietinės okupacijos metu rusai buvo paskyrę vienokiais ar kitokiais savo pareigūnais arba kurie buvo įstoję į komunistines organizacijas (komjaunimą ir pan.) ir aktyviai dalyvavo jų veikloje. Kadangi šie žmonės buvo sunerimę dėl savo likimo, troško bent laikinai pasišalinti iš Lietuvos, kurioje ta savo veikla pasireiškė⁵⁶.

Vokiečių civilinei valdžiai perėmus Baltijos šalis iš karinės valdžios, Ekonominio Rytų štabo inspekcijos ir komandos perėjo civilinės

___

50 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 318.

 51 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944). Vilnius, 1998, p. 345.

 52 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 319.

 53 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 345.

  54 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 137.

 55 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 370–371.

 56 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 349.