Baudžiavinių santykių irimas ir krizė siejami su socialinių ir ekonominių santykių srities požymiais, kurių nebuvo ankstesniais jų raidos etapais. Apibrėžti tuos etapus - ne vienos studijos darbas, tačiau kai kuriuos požymius verta aptarti. Feodalinių-baudžiavinių santykių irimą reikia suprasti kaip ekstensyvios žemės ūkio gamybos plėtojimo sąstingį ir net mažėjimą, o krizę kaip praktiškai ir juridiškai aprobuotos ūkininkavimo sistemos žlugimą, ūkio nesugebėjimą ne dėl atsitiktinių nelaimių (gaisrų, nederlių ir pan.), o per ilgesnį laiką atkurti net paprastos reprodukcijos sąlygas. Aprioriškai galima manyti, kad baudžiavinių santykių krizę sukėlė beatodairiškas feodalinės rentos normos kėlimas, pelno vaikymasis²⁶. Kita vertus, valstiečių ūkinė negalia neatitiko ir dvaro ekonominių interesų. Todėl svarbu labiau apžvelgti pačių valstiečių ūkių ekonominį potencialą ir jų funkcionavimo sąlygas.

Nekelia abejonių tas faktas, jog dauguma dvaro valstietijos agrarinės reformos išvakarėse ėjo lažą. L. Bičkausko-Gentvilos paskaičiavimu, prieš 1861 m. reformą Vilniaus gubernijoje lažą ėjo 92% visų baudžiauninkų²⁷. Panaši padėtis buvo ir baltarusiškose žemėse. V. Čepko duomenimis, XIX a. I pusėje net 97% baudžiavinės valstietijos pildė lažines prievoles ir, lyginant su XVIII a. pab., lažininkų skaičius padidėjęs iki 20%²⁸. Kiek kitoks vaizdas Kauno gub., ypač kai kuriose apskrityse, pvz., Telšių (VII revizijose metu 1816 m.) užregistruota tik 29,2% lažininkų, tačiau apskritai ir pastarojoje lažinė valstiečių eksploatacija XIX a. I pusėje didėjo. Augo palivarkų skaičius, lažo norma padidėjo nuo 3 iki 5 dienų per savaitę²⁹.

Statistinėje valstiečių kiemų atrankoje beveik iš 1300 Vilniaus ir Dysnos apskričių baudžiauninkų ūkių tik 125 (9%) buvo činšininkai (žr. 1 lentelę).

Taigi činšiniai valstiečiai pirmose grupėse sudaro tik 14,8% visų abiejų apskričių baudžiauninkų ūkių, ir daugiausia jų (18%) priklauso turtiniu atžvilgiu stipriausiai grupei. Tai akivaizdžiai siejasi su ūkių prievolinės mokos pajėgumu, veiklesniu ūkininkavimu. Tuo pačiu didesnės ūkių dalies (64,7%) susitelkimas II grupėje atspindi visų statistinių atrankos ūkių tendenciją į vidutinišką turtinės priklausomybės ir ūkininkavimo lygmenį. Tokios orientacijos turinys labiau išaiškėja toliau analizuojant turimais parametrais, visų pirma atskiro ūkio, pagrindu.

Iš 2 lentelės aiškėja, kad, didėjant valstiečio ūkyje naminių gyvulių skaičiui, didėja ir jo šeimyna, tiksliau atvirkščiai, augant žmonių, ypač darbingo amžiaus, skaičiui ūkyje, didėja ne tik gyvulių, bet ir visos žemės plotas: Vilniaus apskrityje akivaizdus ariamos žemės kiekio padidėjimas II grupėje (vi-