Šie kone idiliški inteligentijos ir tautos santykiai atspindi karo metų tautos vienybę. Anot B. Railos, išskyrus nedaugelį, „lietuvių tauta nacių okupacijos laikotarpiu buvo neįprastai vieninga valstybinės nepriklausomybės atstatymo siekimu, nors savitarpyje tebesiskirstė į partinius sambūrius su ne visuomet blaiviai realiom programom ir žalinga rivalizacija“68. Tiesa, iš vedlių ir reikalauta atitinkamos pozicijos: „baimė ir prievarta negali būti pateisinimu tiems, kurie drįsta vadinti save vadais. Asmeninio saugumo motyvai dar mažiau…“ („Laisvės kovotojas“, 1943 m. balandžio 1 d.)69. Šiame leidinyje kritikuoti ir „liežuvio patriotai“, vykdantys visus okupanto nurodymus, bet nesant rizikos šnekantys apie tautos reikalus. Deklaratyvaus patriotizmo apraiškas pastebėjo ir J. Miltinis. Anot jo, pagrindiniai miesčioniškų visuomenininkų siekiai buvę „rūpintis tik savo asmeniu ir šeima bei giminėmis, kalbėti iškilmingai apie patrijotizmą ir pasirūpint, kad už tai būtų atlyginta“70. Tokios inteligentijos atstovas „savo aiškios nuomonės neturėdamas, solidarizuoja su kitais ir duoda savo parašą kad pasireklamuotų ir pasirodytų sugebančiu rašyti ir vadovaujančiu intelektualiniame gyvenime“71. Čia iškyla radikalų – realistų priešprieša, kuri bus būdinga ir visam sovietmečiui, kai šių stovyklų atstovai kaltins vieni kitus bailumu ir neprotingumu, vieni kovos, o kiti dirbs (ir sakys, kad taip kovoja).

Ir nacių okupacijos metais kai kurie kūrėjai (kaip Juozas Grušas) nespausdino savo kūrybos, nebendradarbiavo apsimelavusiuose oficialiuose laikraščiuose. Taip atsiriboti bandyta ir sovietmečiu. Bet totalitarinis režimas negalėjo to toleruoti – už tylą buvo baudžiama.

Tačiau neginkluotas pasipriešinimas reikalauja išnaudoti visas kovos galimybes, todėl boikotas netapo vyraujančia kūrėjų elgsenos dalimi. Be to, boikotas reikštų nusišalinimą nuo tautos, o inteligentai kaip tik prisiėmė atsakomybę už kultūros, tautos likimą. Kita vertus, tie patys oficialieji laikraščiai plėtė lietuviškumo erdvę šalyje ir jau vien dėl to buvo svarbūs ir reikalingi. Be to, juose stengtasi kalbėti ne tiesioginiu tekstu, o tarp eilučių pasakyti teisybę. Ypač dažnai tiesą pasisekdavo „prakišti“ provincijos spaudai. B. Raila mini, kad Šiaulių „Tėviškės“ dienraštyje dažnai pasirodydavo žinučių ir straipsnių tokia dvasia, kad Vilniuje ir Kaune jie pro cenzūrą nepraeitų. Ideologijai šiame dienraštyje būdavo pasmilkoma trumpuose vedamuosiuose, ne per šlykščiuose skaitytojams. Labai panašiai sovietmečiu humanitarai „pasmilkydavo“ paberdami ideologijos klasikų citatų, o rašydavo, ką (ir netgi kaip) norėjo. Beje, įdomu, kad net per radiofoną darbuotojai rasdavo progų pajuokti vokiečius72. Sovietmečiu tai būtų sunkiai įmanoma.

Norėdami padėti išsaugoti ir plėtoti lietuvių kultūrą, daugelis kūrybingų asmenybių tapo kultūros įstaigų vadovais (pvz., V. Mykolaitis-Putinas buvo Literatūros instituto direktorius). Su tokiais žmonėmis vokiečiai turėjo skaitytis, bent jau iš pradžių. Pareigos tautai vedami žymūs tarpukario veikėjai sutikdavo dirbti „beprasmišką“ darbą net ir netikėdami jo sėkme. Vladas

____________________________________

68 B. Raila, p. 77.

69 A. Vokietaitis. LLKS pogrindinė spauda // Laisvės besiekiant…, p. 77.

70 J. Miltinis, p. 236.

71 Ten pat, p. 237.

72 B. Kviklys, p. 24.