II. Įvairūs visuomenės ir visuomeninių organizacijų siekiai ir iniciatyva kuriant Lietuvos universitetą (1920 m. ruduo–1922 m. vasaris)

Antrajame etape visuomenė ir jai atstovaujančios organizacijos kėlė universiteto įkūrimo klausimą ir siekė, kad universitetas būtų pasaulietinis.

Aukštieji kursai buvo tik laikina išeitis iš sunkios tuometinės padėties. 1920 m. rudenį šių kursų dėstytojai, suprasdami, kad be nuolatinės vyriausybės paramos negalės plėtoti jų darbo, siūlė vyriausybei kuo greičiau atidaryti universitetą. Švietimo ministerija pasiūlė parengti Lietuvos universiteto statutą. Šiai ministerijai pritarus buvo sudaryta komisija iš Aukštųjų kursų dėstytojų: A. Voldemaro, E. Volterio, K. Būgos, A. Janulaičio, V. Krėvės-Mickevičiaus⁴³. Parengtame komisijos projekte buvo siūloma steigti tuo pačius fakultetus, kurie buvo Aukštųjų kursų skyriai: Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Biologijos, Medicinos ir Technikos.

Švietimo ministerija Lietuvos universiteto statutą pradėjo svarstyti tik 1921 m. pradžioje, kai visuomenė ėmė domėtis universiteto kūrimu ir spausti vyriausybę bei Steigiamąjį seimą.

1921 m. kovo 30 d. Kaune įvykusiame pirmajame mokytojų kongrese, svarstant švietimo skyrių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kilo diskusija, ar reikia šiame dokumente kalbėti apie universitetą, „juk jokia visuomenė, jokia tauta negali būti be universiteto“. Kongresas pritarė, kad Konstitucijos 16 punkte būtų įrašyta: Aukštoji mokslo ir mokymo įstaiga Lietuvos Respublikoje yra universitetas⁴⁴. Mokytojai, būdami viena iš aktyviausių visuomenės jėgų, tikėjo, kad universitetas bus greitai įkurtas.

Steigiamajame seime 1921 m. pradžioje socialdemokratas V. Čepinskis teigė, „jog Lietuvoje nėra nieko padaryta, kad jaunimas galėtų tęsti mokslą toliau. Nėra aukštosios mokyklos, todėl po kelių metų Lietuvoje nebus išsimokslinusių inteligentų. Valstybė be inteligentų negali būti“⁴⁵. Jis nurodė, kad viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai neatidaromas universitetas, yra neefektyvus Švietimo ministerijos darbas⁴⁶.

Švietimo ministras K. Bizauskas, atsakydamas į kritiką, Steigiamajame seime paaiškino, kad universiteto statutas svarstomas Švietimo ministerijoje⁴⁷. Ši 1921 m. gegužės 3 d. universiteto statuto projektą įteikė Ministrų kabinetui.

Aukštųjų kursų klausytojai spaudoje išreiškė susirūpinimą ir apgailestavimą, kodėl Švietimo komisija spaudoje neskelbė išvadų, nors „teko girdėti, kad Steigiamojo seimo Švietimo komisija svarstė valdiško universiteto reikalą <…> Reikia tikėtis, kad Steigiamasis seimas ir vyriausybė labiau susirūpins universiteto steigimu.“⁴⁸ Visuomenė ne tik domėjosi universiteto klausimo svarstymu, bet ir aktyviai reiškė savo poziciją spaudoje. Į universiteto kūrimo svarstymus įsitraukė Aukštųjų kursų klausytojai ir studentai, mokslus pradėję dar iki Aukštųjų kursų atidarymo, bet negalėję toliau tęsti. Aktyviai pasisakė kariai, nes dalis studentų tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir nežinojo, kada galės baigti studijas. Jie spaudoje teigė, kad „esant savam universitetui valstybė galėtų laikytis tendencijos, kad tūli galėtų būti paleisti iš kariuomenės mokslui baigti arba perkelti į Kaune

__________________________________________________

43 Koksai universitetas mums reikalingas // Socialdemokratas, 1921, rugsėjo 2.

44 Mokyklos skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucijoje // Mokykla ir gyvenimas. 1921, Nr. 6–7, p. 31.

45 SSD. Posėdis 63, 1921, vasario 15, p. 646.

46 Ten pat.

47 Ten pat.

48 Lietuvos universiteto reikalu // Laisvė, 1921, gegužės 14.