Vis dėlto šiandien galime tvirtai pasakyti – istorija ne tik netrukdo, bet, priešingai, gali padėti mūsų šalių ir tautų tarpusavio supratimui, tik reikia skirti istorinius epizodus ir „ilgąsias distancijas“ („longue durée“), kaip sakytų prancūzų istorikai. Šiuo požiūriu du XX amžiaus dešimtmečiai tarp dviejų pasaulinių karų (o juk būtent jų istoriją politikai ir siūlė palikti istorikams) Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra tik istorinis epizodas, negalintis nustelbti kelių šimtmečių visai kitokių santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos „ilgosios distancijos“. Juo labiau tarpukario laikotarpį laikyti epizodu ir išimtimi, kai Lietuva ir Lenkija šiandien yra tapusios sąjungininkėmis NATO ir Europos Sąjungoje.

Tačiau valstybių santykiai – ne svarbiausias dalykas, ką norėtume pabrėžti. Svarbiau yra kas kita – tai kur kas gilesni bendros patirties ir kultūros paveldo klodai, apskritai bendri istoriniai tautų ir šalių likimai, kuriuos istorijos mokslas įžvelgia vienuose ar kituose istoriniuose regionuose. Todėl ir verta kalbėti apie Vidurio ar Vidurio Rytų Europą, kurioje, anot vieno austrų publicisto, per langus matyti barokiniai bažnyčių bokštai, rytais geriama kava, o moterims dovanojama nelyginis skaičius rožių…

Šie lakūs ir taiklūs žodžiai gal ir nėra pakankami apibrėžti regioną, tačiau jie yra pakankami pasakyti – istoriniai regionai susiformuoja per ilgus laikotarpius, likimo ir kultūros bendrybių negali panaikinti atskiri istoriniai epizodai.

Kad ir kaip apibrėžtume Vidurio ar Vidurio Rytų Europos kontūrus, aišku, kad Lietuva ir Lenkija, tiesa, taip pat ir Baltarusija, ilgus šimtmečius priklausė tam pačiam istoriniam regionui, kurio ribos niekada (išskyrus XX a.) nėjo per Suvalkus, Lazdijus ar Gardiną. Vadinasi, Vilnius, Varšuva ir Krokuva yra tas pats regionas – Vidurio Rytų Europa.

O kol buvo stabili Vidurio Europa (XV–XVII a.), kurios vieną svarbiausių dėmenų sudarė Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, tol niekam nei Rytuose, nei Vakaruose nekildavo noras dalytis įtakos zonomis. Vadinasi – buvo stabiliau ir visoje Europoje. Tokios istorijos pamokos gali būti prasmingos ir politikams.