Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai18 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (18 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 18
peizacijos, formulė nepriimtina stereotipiniam lietuvio žvilgsniui apie Vilnių kaip „grynai“ lietuvišką miestą, o LDK subjektiškumo idėja trukdo funkcionuoti paplitusiems stereotipams apie Vilnių kaip lenkų „kresus“ arba sąvokų evoliucijai: Lenkijos–Lietuvos valstybė = Rzeczpospolita Obojga Narodow = Rzeczpospolita Polska = Polska.

Vis dėlto šiandien galime tvirtai pasakyti – istorija ne tik netrukdo, bet, priešingai, gali padėti mūsų šalių ir tautų tarpusavio supratimui, tik reikia skirti istorinius epizodus ir „ilgąsias distancijas“ („longue durée“), kaip sakytų prancūzų istorikai. Šiuo požiūriu du XX amžiaus dešimtmečiai tarp dviejų pasaulinių karų (o juk būtent jų istoriją politikai ir siūlė palikti istorikams) Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra tik istorinis epizodas, negalintis nustelbti kelių šimtmečių visai kitokių santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos „ilgosios distancijos“. Juo labiau tarpukario laikotarpį laikyti epizodu ir išimtimi, kai Lietuva ir Lenkija šiandien yra tapusios sąjungininkėmis NATO ir Europos Sąjungoje.

Tačiau valstybių santykiai – ne svarbiausias dalykas, ką norėtume pabrėžti. Svarbiau yra kas kita – tai kur kas gilesni bendros patirties ir kultūros paveldo klodai, apskritai bendri istoriniai tautų ir šalių likimai, kuriuos istorijos mokslas įžvelgia vienuose ar kituose istoriniuose regionuose. Todėl ir verta kalbėti apie Vidurio ar Vidurio Rytų Europą, kurioje, anot vieno austrų publicisto, per langus matyti barokiniai bažnyčių bokštai, rytais geriama kava, o moterims dovanojama nelyginis skaičius rožių…

Šie lakūs ir taiklūs žodžiai gal ir nėra pakankami apibrėžti regioną, tačiau jie yra pakankami pasakyti – istoriniai regionai susiformuoja per ilgus laikotarpius, likimo ir kultūros bendrybių negali panaikinti atskiri istoriniai epizodai.

Kad ir kaip apibrėžtume Vidurio ar Vidurio Rytų Europos kontūrus, aišku, kad Lietuva ir Lenkija, tiesa, taip pat ir Baltarusija, ilgus šimtmečius priklausė tam pačiam istoriniam regionui, kurio ribos niekada (išskyrus XX a.) nėjo per Suvalkus, Lazdijus ar Gardiną. Vadinasi, Vilnius, Varšuva ir Krokuva yra tas pats regionas – Vidurio Rytų Europa.

O kol buvo stabili Vidurio Europa (XV–XVII a.), kurios vieną svarbiausių dėmenų sudarė Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, tol niekam nei Rytuose, nei Vakaruose nekildavo noras dalytis įtakos zonomis. Vadinasi – buvo stabiliau ir visoje Europoje. Tokios istorijos pamokos gali būti prasmingos ir politikams.

 

Alfredas Bumblauskas

121

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus