cinio įkarščio laikais buvo pridengiama “naujosios darbininkų klasės moralės“ eufemizmu.

Toks mąstymas Rusijoje išliko ir dabar. Joje mėginama žaisti paktų (ir okupacijos) legalumo korta. „Nematomas“ Kovo 11-osios teisėtumas, puikus teisinis parengimas, kaip ir paktų neteisėtumas. „Randama“ tokių faktų, kokių reikia. Todėl, mano manymu, teisėtumo akcentavimas jiems tiesiog nesuprantamas (nes nenaudingas) – jie iki šiol kalba kita kalba. Šį faktą reikėtų suvokti ir turėti mažiau vilčių įtikinti Rusiją teisiniais argumentais.

Labai norintiems remtis tik teisiniais argumentais, būtų galima priminti ir teisiškai ne iki galo aiškų Vilniaus krašto klausimą. Juk mes Vilnių gavome tik dėl neteisėtų SSRS veiksmų (smūgio kovojančiai Lenkijai į nugarą), Lietuvos sutartis su SSRS vėlgi nepernelyg teisėta (visi noriai piktinasi įgulomis, bet kartu džiaugiasi Vilniaus atgavimu). Puiki proga baltarusiams pareikšti pretenzijas. Kalbant rimčiau, mums pasisekė, kad Lenkija yra tokia, kokia yra dabar. Nors kartais lietuviams reikėtų prisiminti, kad Vilnių gavo dėl ne visai švarių (gerai, kad ne savo) veiksmų.

Kalbant apie paktų santykį su Lietuvos okupacija, galima be galo aiškintis, kokia buvo pagrindinė Lietuvos okupacijos priežastis ar kokių įvykių grandinė ją lėmė. Patys paktai, žinoma, nėra tiesioginė jos priežastis, nors ir lėmė Lietuvos likimą. Tiesiog jie kaip simbolis viską paaiškina paprastai, vienu sakiniu, todėl puikiai tinka okupacijos priežasties vaidmeniui masinėje sąmonėje atlikti, tai puikiai ir daro iki šiol. Todėl nieko keista, jog LLL ir rėmėsi pačia paprasčiausia nuomone.

Šepečio teigimu, tokia nuostata surišo taip maniusiems žmonėms rankas: tik pasmerkus paktus galima tikėtis gauti nepriklausomybę iš SSRS, todėl ši nuostata buvo naudinga sovietinei valdžiai (tik ji to kažkodėl nepastebėjo ir siekė atriboti paktus nuo okupacijos). Tiesmukas LLL ir SSRS plotmių sulyginimas konferencijoje neatrodo labai korektiškais. Tuo labiau, kad minėtame Šepečio straipsnyje, kitaip nei pranešime, parodyta Sąjūdžio evoliucija: galutinai paktų ir Lietuvos okupacijos klausimus Sąjūdis atskyrė 1989 m. vasarą, kai paaiškėjo, jog SSRS AT juos pasmerks, t. y. taktiniais sumetimais, iki tol jo nuomonė dažnai sutapdavo su LLL. O Šepečio vizijoje LLL pozicija sutapatinama su jau minėta Kašauskienės nuomone. Tačiau tokiai nuomonei pagrįsti trūksta LLL pozicijos tyrimo. Šepetys gali būti neteisus įvardydamas LLL požiūrį į paktų ir okupacijos santykį. LLL programoje (1988 m. liepos 3 d.) nėra įrašyta reikalavimo pasmerkti paktus, kad būtų galima (at)gauti nepriklausomybę, nors reikalaujama išvesti sovietinę kariuomenę³.

Šepetys mano, kad LLL laikėsi esamo sovietinės Lietuvos statuso realumo pozicijos, o tai buvo paranku Maskvai. Manau, jog tokia nuomonė nulemta skirtingų istoriko ir LLL požiūrio taškų. Šepetys žiūri iš juridinės pusės ir kalba apie paktų bei Lietuvos statuso neteisėtumą. O LLL kalbėjo apie realiai egzistavusius dalykus ir paktų padarinių (statuso) realumą. Beje, pažymėtina, jog ir LLL tiesiogiai nepripažino paktų teisėtumo. „45 pabaltijiečių memorandume“ 1979 m. teigta: „Molotovo–Ribbentropo paktas, matyt (pabr. Mano –
V. K.), iki šiol tebeturi juridinę galią“⁴, nes jo padariniai iki šiol neanuliuoti. Tai visiškai logiška išvada manant, kad nepriklausomybės netekta dėl sovietų–nacių susitarimų. Be to, paktų akcentavimas galėjo būti ir taktinis žingsnis – reikėjo parodyti pasauliui sovietų ir nacių santvarkų panašumą, abiejų nusikaltėliškumą. O

 __

 3 Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės. Vilnius, 2004, p. 196–199.

 4 Anušauskas A., Burauskaitė B. Baltijos laisvė – Europos atsakomybė. Vilnius, 2002, p. 45.