| nekėlė universiteto atkūrimo klausimo. Tuo metu apie Vilniaus universiteto atkūrimą prabilo Šveicarijos lietuviai, nes vokiečių valdžia jų veiklos negalėjo pažaboti. 1916 m. gegužės 30–birželio 4 d. buvo sušaukta pirmoji lietuvių konferencija Lozanoje. Joje buvo svarstoma politinė, ekonominė ir kultūrinė Lietuvos padėtis. Priimtoje rezoliucijoje lietuvių visuomenė buvo kviečiama be paliovos rūpintis universiteto steigimu Vilniuje. Informaciniam biurui konferencijos dalyviai pavedė parengti universiteto atkūrimo planą7.
1917 m. spalio 18–20 d. Stokholme vykusios antrosios lietuvių konferencijos rezoliucijoje Lietuvos Taryba buvo įpareigota nedelsdama imtis organizuoti universitetą Vilniuje ir ieškoti Europoje profesorių, galinčių jį atidarius pradėti dirbti. Šioje konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos visuomenės atstovai: J. Alekna, M. Yčas, F. Bortkevičienė, S. Šilingas, J. Šliūpas ir J. Tumas-Vaižgantas8. 1917 m. lapkričio 2–10 d. Berne vykusioje lietuvių konferencijoje, aptariant valstybės atkūrimo problemas, buvo svarstytas ir švietimo klausimas. Universiteto atkūrimo problema sukėlė daug ginčų, mat Lietuvos atstovai atsisakė jį svarstyti9. Vis dėlto priimtoje rezoliucijoje buvo numatyta, kad Lietuvos Taryba dar karo metu gautų iš vokiečių valdžios leidimą atgaivinti Vilniaus lietuvių universitetą.
Taip pat buvo numatyta, kad Taryba turi atgauti iš vokiečių valdžios buvusius universiteto rūmus su archyvu ir knygynu, kviesti profesorius ir dirbti kitus parengiamuosius darbus10.
1918 m. balandį Lietuvoje pirmąkart viešai iškeliamas siekis atkurti universitetą: „aukštosios mokyklos steigimas mums, tampant nepriklausomais, yra neatidėliotinas ir pirmaeilis reikalas“11. Lietuvos Taryba, atsižvelgdama į visuomenės poziciją ir palankią politinę situaciją, ėmė rūpintis Vilniaus universiteto atkūrimu. 1918 m. gegužę Lietuvos Tarybos delegacija pradėjo derybas su Ober Osto valdžia dėl universiteto atkūrimo Vilniuje12. Prof. dr. M. Reinys rašė: „Tautai ir valstybei reikalingas universitetas <…> Dabar, Lietuvai virstant savistove, nepriklausoma valstybe, universiteto klausimas Vilniuje turi vėl kilti ir turi būti palankiai išrištas. <…> Universitetą įsteigti nėra lengvutis darbas, todėl reikia dabar pradėti tuo rūpintis.“13
Vokiečių valdžia neprieštaravo universiteto, turinčio tris fakultetus: Teisių, Istorijos, filologijos ir Teologijos atkūrimui. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas sudarė komisiją, kuri turėjo parengti universiteto statuto projektą, numatyti biudžetą, parūpinti lėšų14. 1918 m. liepos 11 d. spaudoje rašoma, kad „jau nutarta steigti aukštąją mokyklą – universitetą nuo šių metų rudens“15. 1918 m. vasaros pabaigoje vokiečių valdžia patvirtino universiteto veikimo planą ir biudžetą. Prie universiteto statuto rengimo prisidėjo ir Lietuvos šviesuomenė, kuri telkėsi apie Lietuvių mokslo draugiją. 1918 m. draugijoje veikė atskira studentų sekcija16. 1918 m. spalio 2–4 d. Lietuvių mokslo draugija sušaukė XII visuotinį susirinkimą. Jo dalyviams studentai pasiūlė svarbiausią dienotvarkės klausimą – lietuvių universiteto atkūrimą
__________________________________________
7 J. Purickis. Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metu // Pirmasis nepriklausomas Lietuvos dešimtmetis. Vilnius, 1990. P. 4.
8 Ten pat, p. 57.
9 V. B. Pšibilskis. Iš Lietuvos..., p. 56.
10 Ten pat, p. 41.
11 Mūsų aukštoji mokykla // Lietuvos aidas, 1918, balandžio 25.
12 V. B. Pšibilskis // Iš Lietuvos..., p. 58.
13 M. Reinys. Lietuvos mokytojų kelias // Lietuvos mokykla. 1918, Nr. 5–6, p. 104.
14 Lietuvos Valstybės Tarybos Švietimo komisijos darbai // Lietuvos aidas, 1918, lapkričio 3.
15 Reikia švietimo planingumo // Lietuvos aidas, 1918, liepos 11.
16 Lietuvos Valstybės Tarybos Švietimo komisijos darbai // Lietuvos aidas, 1918, lapkričio 3. |
dizainas ir programavimas giriaus