seniai paskelbtas, tad H. Boockmannas su savo patarimais yra pavėlavęs. Tačiau padėtis nėra tokia jau optimistinė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šią padėtį istoriografiškai jau pabandėme nusakyti remdamiesi tuo pačiu H. Boockmannu: Vokiečių ordino ir prūsų bei lietuvių santykiai yra nagrinėjami nedalyvaujant vieniems iš svarbiausių veikėjų – lietuviams. Kita vertus, lietuviškosios istoriografijos vertinimuose aptinkame tik subjektyvių pasisakymų (dažniausiai faktografine prasme) apie agresyvųjį Ordiną, kuris neretai yra ištraukiamas iš bendro Europos istorinio konteksto arba bendrasis kontekstas būna įvardijamas krikščioniškosios Europos ekspansijos terminu. Šiuo atveju atskiro atvejo⁶ tyrimai lietuviškojoje istoriografijoje neturi jokių galimybių, nes ir taip jau „aišku“, kas yra kas. Ginant faktografinius iškovojimus, be abejo, neatsiranda vietos ir kitokiems metodologiniams priėjimams, kurie dažnu atveju neįmanomi be tam tikro teorinių modelių konstravimo. Padėtį sunkina ir tai, kad iki šiol daugelis istorikų Lietuvos istorijos neintegruoja į vadinamosios visuotinės istorijos įvykių verpetą, nėra vadinamųjų visuotinės istorijos tyrinėjimų.

Faktografijos vyravimas lietuviškojoje istoriografijoje nesuteikia didesnės laisvės įvairiau pažvelgti ne tik į Vokiečių ordiną, bet ir į kitas medievistikos problemas. Dėl šios priežasties „naujumo“ ieškoma (ir raginama ieškoti) dar /ar iki galo neišsemtuose faktų aruoduose, kurie patvirtintų arba paneigtų senus, jau vyraujančius teiginius. O bendrasis istoriografinis fonas lieka faktiškai nepakitęs, taigi nekinta ir istorinė savimonė. Apskritai apie istorinės savimonės pokyčius šiuo atveju negalime šnekėti. Tegalime šnekėti apie didžiojo naratyvo, arba, perfrazuojant Jörną Rüseną, tam tikrus naratyvinės istorijos⁷ judesius. Bet jeigu vis dėlto norima naujai peržvelgti vieną ar kitą įsisenėjusią problemą, neužtenka apsiriboti naujų faktų paieška darant įvaizdį, kad tas „nauja“ ir yra tikrasis istoriografinis įdirbis, faktiškai prisidedantis, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prie tolesnio didžiojo naratyvo gyvavimo.

Galbūt norėdamas to išvengti, H. Boockmannas nesiėmė rašyti „pilnos“ Vokiečių ordino istorijos, siekdamas žūtbūt ko nors neužmiršti ir viską aprašyti, kad ateinančios istorikų kartos tariamai neprikaišiotų, esą tas ar anas liko nepaliesta, apeita ar užmiršta. Beje, toks prikaišiojimas arba dažnai pamokymai, kaip vienas ar kitas autorius turėjo atseit teisingai nupasakoti vieną ar kitą problemą, neretai vyrauja šių laikų recenzijose. Iš čia išplaukia kai kurių istorikų siekis „totaliai“ aprašyti įvairius faktus ir faktelius, „įrodant“, kad tyrėjo padirbėta „iš peties“, kad atskleista tariamai galutinė tiesa, kuria kitiems belieka tik pasidžiaugti (dažnai tai įvardijama „baltųjų dėmių“ užglaistymu, po kurio, savaime aišku, nėra ką „naujo“ bepridurti). To negalima pasakyti apie minėtą H. Boockmanno monografiją. Atvirkščiai, autoriaus pasirinkta darbo metodika ir monografijos struktūra (Vokiečių ordino istorija nuo jo įsikūrimo Palestinoje iki Ordino sekuliarizacijos Napoleono laikais ir Prūsų karalystės įsteigimo telpa į dvylika monografijos skyrių) leido išryškinti tam tikrus istorinius Vokiečių ordino raidos lūžius, kurie geriau nei krūva faktų parodo glūdinčias kryžiuočių–lietuvių ir prūsų santykių raidos problemas. Maža to, lūžių išryškinimas leidžia kelti tam tikras hipotezes, suteikia galimybę naujoms chronologijos interpretaci-

___

6 Norkus Z. Lyginamasis metodas ir daugeriopo konjunktūrinio priežastingumo problema // Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 2002, nr. LII, p. 84–89.

7 Rüsenas J. Istorijos mokslo naratyvumas ir objektyvumas / Istoriografija ir atvira visuomenė. Vilnius, 1998, p. 47–49.