neapėmė stambios dalies tekstų. Tad tenka pradėti metodologiškai analizuoti ir juos. Z. Ivinskio kūrybinis paliki­mas didžiulis. Todėl mūsų darbą laikome labiau problemų kėlimu ir signalizavimu, o ne sprendimu, o juo labiau išsprendimu.

Antra vertus, Zenonas Ivinskis istorikos, iš kurios geriausia spręsti apie istoriko metodologines orientacijas, neparašė⁷. Pažiūras reikia rekonstruoti⁸. Gal todėl reiktų geriau Zenono Ivinskio idėjas vadinti ne teorinėm pa­žiūrom, o nuojautom (ypač istorizmo įveikos bandymus).

Lietuva sąlygų ir laiko formuoti istorijos mokslą turėjo nedaug. Per Nepriklausomybės laikotarpį pasiekta nemažai, bet, aišku, tai buvo siekis vytis Vakarų istoriografiją. Į pažangios istorinės minties lygmenis lygiavimosi sunku buvo tikėtis, juo labiau kad artimiausia - tiek geografiškai, tiek idėjiškai - vokiečių istorinė mokykla tuo metu buvo aiškiai užleidusi pirmaujančias pozicijas (turėtas XIX a.) prancūzų istorijos mokyklai. Tad Z. Ivinskio pozicijas reikia analizuoti Lietuvos istorinės minties kontekste, o novacijomis vadinti bandymus priartinti Lietuvos istorijos mokslą prie Vakarų.

2. Metodologiniai problemos svarstymo kontūrai

Visuotinai pripažįstama, kad istoriografija mokslu virto XIX a. pr. ir siedinama tai su kritikos (ypač filologi­nės) metodų išsivystymu ir įsitvirtinimu bei su istoriografijos institucionalizacija - istorijos katedrų universitetuose susiformavimu. Paprastai šio lūžio iškiliausia figūra laikomas Leopoldas von Rankė (1795-1886), nuo Antikos lai­kų istorikų pripažįstamai maximai "Historia est magistra vitae" priešpastatęs kitą - istorikas turi aprašyti "wie es eigentlich gewesen ist". Istoriko, kaip gyvenimo mokytojo, ir istoriko, kaip tiesos ieškotojo, priešstata buvo tokia įtikinanti, kad iki šiol (bent jau pas mus) išlieka mokslininko atpažinimo kriterijumi, kartu istorijos mokslas suvo­kiamas tik rankiškąja prasme.

Tačiau per XX amžių, ypač jo antrąją pusę, istoriografija nujudėjo žymiai toliau, susiformavo kryptys ir mokyklos, kurios akivaizdžiai nebetilpo į tradicines istorijos mokslo sampratas. Pamažu kristalizavosi idėjos, kad rankiškoji metodologija nėra vienintelė, kad istoriografija, taip pat kaip ir kiti mokslai, patiria fundamentalias permainas. Gamtos moksluose šias permainas amerikiečių mokslo istorikas T. Kuhnas⁹ pavadino mokslo revoliucijomis, ku­rių metu nauja paradigma keičia senąją. Sąvoką "paradigma" T. Kuhnas vartoja dviem prasmėmis. Pirmąja - tai „disciplininė matrica", mokslininkų "drausminis statutas", tikėjimai, privalomi visiems tos mokslinės bendrijos na­riams. Tai - a) bendri, visų mokslininkų bendrijos narių pripažįstami simboliniai apibendrinimai, b) bendri mode­liai,