| tina, kad V. Bogdanovičiaus pareiškime atsiribota nuo antivalstybinių nuostatų, deklaruojamas visiškas lojalumas Lenkijos valstybei ir akcentuojami išimtinai religiniai aspektai – likti kanoninio „tyrumo“ iki „teisėta kanoninė valdžia išspręs mūsų nesutarimus“28.
Sunkiausias uždavinys, iškilęs Vilniaus
šv. Kotrynos parapijos įkūrimo iniciatoriams, buvo jos legalizavimas, t. y. siekis gauti Vilniaus valdžios įstaigų juridinį pripažinimą. Šio uždavinio įgyvendinimą sunkino šv. Kotrynos bendruomenės narių bendradarbiavimas su Lietuvos arkivyskupu Eleuterijumi ir išankstinis Maskvos patriarchato paramos užsitikrinimas. G. Šlevio teigimu, šv. Kotrynos parapijos įkūrimas buvo suderintas pirmiausia su patriarchu Tichonu [o ne su Lenkijos stačiatikių bažnyčia – aut. pastaba], kaip ir šventiko Luko Golodo paskyrimas jos ganytoju29. Tai patvirtina V. Bogdanovičiaus teiginys tarpukario Vilniaus spaudoje: „Su Maskvos patriarcho Tichono žinia ir palaiminimu, mūsų kanoninis arkivyskupas Eleuterijus 1924 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 133 patvirtino parapijos įkūrimą bei paskyrė šventiką“. Anot jo, parapijos steigėjai turėjo ir Maskvos patriarchato Sinodo 1925 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 973, „su palaiminimu ir atitinkamais parašais“30 (minėtų dokumentų originalų arba kopijų archyvuose aptikti nepavyko).
Manytina, kad minėti faktai tapo prasta rekomendacija Vilniaus šv. Kotrynos parapijai siekiant registracijos valdžios įstaigose. 1925 m. balandžio 7 d. (t. y. jau suderinus parapijos steigimo klausimą Maskvoje) buvo įteiktas jos atstovų prašymas Vilniaus vaivadijos valdybai įregistruoti parapiją31. Vaivadijos valdyba atsisakė tai padaryti ir, remdamasi dar 1906 m. spalio 17 d. Rusijos caro Nikolajaus II įsakymu, reikalavo prašymą paremti 50 parašų. 1925 m. rugsėjo 12 d., įvykdžiusi tą reikalavimą, šv. Kotrynos parapijos steigėjų grupė pateikė Vilniaus vaivadijos valdybai naują registracijos prašymą. Šis prašymas nebuvo patenkintas motyvuojant, jog ne visi pasirašę asmenys buvo pilnamečiai ir Lenkijos piliečiai32.
1925 m. Vilniaus šv. Kotrynos stačiatikių bendruomenei nepavyko įregistruoti savo parapijos valdžios įstaigose, taip pat susikomplikavo jos santykiai su „oficialiosios“ Lenkijos autokefalinės stačiatikių bažnyčios ir Vilniaus vyskupijos vadovybe.
4. Anatemų paskelbimas
Šv. Kotrynos bendruomenės veikla 1924–1925 m. kėlė Vilniaus vyskupijos stačiatikių dvasininkijai nerimą. 1925 m. gegužės 20 d. jos atstovai susirinko į posėdį, kuriame buvo apsvarstyti visi dezorganizaciniai veiksniai, drumstę kasdienį bažnyčios gyvenimą. Konstatuota, jog Vilniaus stačiatikių vyskupijoje vyko „liūdni reiškiniai“, o jų priežastimis nurodyta drausmės stoka ir dvasinės valdžios autoriteto sunykimas. Ypač akcentuota padėtis Vilniuje, „vyskupijos centre, kur šiuo metu yra asmenų, leidžiančių sau kištis į vyskupijos vidaus reikalus, kritikuoti teisėtos bažnyčios vadovybės nutarimus ir priimti į savo globą visus, nenorinčius paklusti teisėtiems reikalavimams“. Išskirta kaip „ypač gundančiai“ veikusi dešimties asmenų grupė33 .
___
28 Богдановичь В. Письмо в редакцию // Виленское утро, 5 июня 1925 г., №. 1319.
29 Шлевис Г., op. cit., p. 113.
30 Богдановичь В. Письмо в редакцию // Виленское утро, 5 июня 1925 г., №. 1319.
31 1925 m. gegužės 15 d. Lenkijos stačiatikių metropolito Dionisijaus pranešimas Nr. 724 Vilniaus ir Lydos arkivyskupui Teodosijui // LVIA. F. 605, ap. 11, b. 103, l. 27; Отлучение от церкви // Виленское утро, 16 июня 1925 г., №. 1330.
32 К истории патриаршаго прихода // Наше время, 4 сентября 1936 г., №. 206.
33 Протокол соединеннаго собрания пастырей г. Вильны и благочинных Виленской епархии 1925 г. мая 20 дня // Виленское утро. 5 июня 1925 г., №. 1319. |
dizainas ir programavimas giriaus