karaimų vaitas, šaltiniuose vadinamas žydų vaitu, dažniausiai prireikus ir atstovaudavo karaimų interesams. Tuo tarpu žydai į didijį kunigaikštį paprastai kreipdavosi bendruomenės vardu. Analizuojant LM aktų formuluotes paaiškėja, kad su prašymais į didijį kunigaikštį besikreipiančių Trakų gyventojų įvardijimai yra gana komplikuoti, ypač minint Trakų žydus. Pasirodo, gyventa „tokių“ ir „kitokių“ žydų. 1579 m. į didijį kunigaikštį kreipiasi „...mūsų pavaldiniai: žydų vaitas su visais kitokiais tenykščiais žydais“¹⁶ ar po kelerių metų „... mūsų pavaldiniai: Trakų miesto miestiečiai žydai, vaitas Alesanas Isakovičius su visais Trakų žydais“¹⁷. Manau, jog tai nėra raštininko klaidos, o tik bandymas atskirti tuo pačiu terminu vadinamas skirtingas žmonių grupes. Šiose citatose minimas žydų vaitas yra karaimų savivaldos aukščiausia instancija – karaimų vaitas. Atitinkamai miestiečiais žydais vadinami karaimai, naudojęsi Magdeburgo teise.

Kas aktuose įvardijami „visais kitokiais tenykščiais žydais“ ar „visais Trakų žydais“? Tai ir yra antroji LM termino Trakų žydas prasmė. Kad Trakuose greta karaimų buvo susibūrusi žydų bendruomenė, patvirtina 1533 m. lapkričio 11 d.¹⁸ į LM įrašytas teismo sprendimas, pripažinęs teisėtu Brastos žydo Abraomo Michelevičiaus 18 kapų grašių ieškinį, iškeltą kunigaikčiui Rezanskiui. Akte labai nuosekliai aprašoma Abraomo Michelevičiaus priesaikos procedūra. Taigi Abraomas Michelevičius norėdamas susigrąžinti dar jo tėvo Brastos žydo Michelio Jezofovičiaus kunigaikščiui Rezanskiui paskolintus pinigus privalo „... tuo prisiekti pagal savo žydiškos teisės paprotį ir pagal jų privilegijas, kaip valdovo Statute aprašoma...“¹⁹ Savo ruožtu teismas nustatė priesaikos laiką ir vietą: „... ketvirtą dieną, žydui pirmadienį, švento Martyno išvakarėse, sinagogoje Trakuose...“²⁰ „...Ir tuo laiku Avraška, žydas, buvo Trakuose ir buvo pasirengęs tuo prisiekti, ir sinagogoje apsistojo ir rabinui prisistatė, ir užsirašė, ir pilies pareigūnui apie savo atvykimą pranešė ir tuo tikslu užsirašė, ir laukė kunigaikščio Rezanskio, betgi paties Rezanskio nebuvo ir nevedė [Rezanskis] jo prisiekti. Ir kada jie jau iš Trakų važiavo, artėjant vakarui sutiko kunigaikščio Rezanskio tarną, kuris jiems pasakė, kad važiuoja to žydo priesaikos stebėti...“²¹ Trakų, kaip Abraomo Michelevičiaus priesaikos vietos, pasirinkimas nėra klaidingas ar atsitiktinis. Vytauto Didžiojo privilegijoje žydams numatyta žydų priesaika prie sinagogos durų. Todėl nestebina, kad Brastos žydo Michelio Jezofovičiaus sūnaus ir prozelito LDK iždininko Abraomo Jezofovičiaus sūnėno, Abraomo Michelevičiaus ir kunigaikščio Rezanskio bylos svarstymui vykstant Vilniuje, kur tuo metu dar nebuvo žydų bendruomenės, paaiškėja, jog arčiausiai Vilniaus esanti Trakų, bet ne kuri nors kita sinagoga, juo labiau kad etninėje Lietuvoje XVI a. pirmojoje pusėje iš tikrųjų nebuvo žydų bendruomenių. Akte fiksuotas sinagogos, kaip pagrindinio bendruomenės egzistavimo rodiklio, buvimas Trakuose 1533 m. atitinka teiginį, kad Trakuose, greta karaimų bendruomenės, buvo įsikūrę žydai rabinistai, o jų bendruomenė buvo vienintelė etninėje Lietuvoje iki pat XVI a. 7-ojo dešimtmečio. Trakų žydų bendruomenės egzistavimo tęstinumą įrodančių faktų LM ir kituose žydų isto-