| Piotras ir Pavelas Dolgorukovai, D. Šachovskis ir kt. norėjo paskelbti Rusijoje konstitucinę monarchiją.) Konservatoriai, vadovaujami P. Šeremetjevo, išreiškė ištikimybę patvaldystei. Jie nemanė, kad norint reformuoti žemietijas reikėtų naikinti Rusijos politinę santvarką. Būrelis ne tik rinkdavosi politiniams pokalbiams, jis leido žemietijoms įvairią literatūrą. Vienas iš svarbiausių „Besedos“ tikslų buvo sušaukti bendrą Rusijos žemietijų atstovų suvažiavimą. Tačiau to padaryti nepavyko.
Žemietijų atstovų suvažiavimo klausimą bandė spręsti kitas būrelis. 1901–1902 m. žiemą stambus žemvaldys D. Šipovas nusprendė Maskvoje sutelkti būrelį, kuris parengtų laišką Nikolajui II ir taip suartintų jį su žemietijomis. Į būrelį įstojo žinomi konservatoriai: kunigaikštis P. Trubeckojus, M. Stachovičius, slavofilai N. Chomiakovas ir D. Samarinas33. Laišką nuspręsta iš pradžių išsiųsti į visas žemietijų gubernijų valdybas ir tik gavus jų pastabas, galutinai suredagavus pateikti jį imperatoriui. Laišką, kuris ilgainiui tapo liberalių bajorų žemietijų narių bendra politine programa, surašė patsai Šipovas. Jame buvo keliamos tokios svarbiausios problemos: pagrindinis dabartinio valstybės valdymo neteisingumas slypi valdžios ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjime; valdžia neleidžia reikštis jokiai visuomeninei iniciatyvai, biurokratinis aparatas atitolina imperatorių nuo liaudies, visuomenei, pageidaujančiai užsitikrinti savo poreikius, reikia sąžinės, minties ir žodžio laisvės; ji turi turėti galimybę pranešti valdovui apie savo poreikius; įstatymus, kuriuos rengia valdžios institucijos, reikia pristatyti visuomenei aptarti, o tai turi daryti visuomenės išrinkti atstovai, įeinantys į Valstybės tarybos komisijas34. Tai buvo iš tikrųjų pažangi programa, todėl nenuostabu, kad ją parengė su žemietijomis susijęs bajoras. Tačiau būrelyje atsirado stipri opozicija, kritikuojanti Šipovo laišką dėl liberalizmo, nederančio ištikimiems patvaldystei bajorams. Todėl laiško postulatų įgyvendinti nepavyko.
1896 m. Nikolajaus II leidimu buvo sušauktas „Bajorų vadovų pasitarimas“, kuris atstovavo luominiams bajorijos interesams. Pasitarimas stengėsi atkreipti imperatoriaus dėmesį į bajorijos nuosmukį ir nuskurdimą, reikalavo keisti valstybės ekonominę politiką, palaikyti bajorų žemėvaldą. Pagrindinis bendros agitacinės politikos teiginys buvo toks: jeigu žlugs aukštuomenė, žlugs ir patvaldystė. Deja, pasitarimo narių dauguma nesugebėjo pasiūlyti racionalių sprendimų, bijota pritraukti naujus visuomenės elementus į aukštuomenę, stengtasi ne rekonstruoti, bet konservuoti padėtį provincijoje.
Nikolajaus II valdymo pradžioje (1894–1904 m.) prie tradicinių bajorijos politinių idėjų reiškėjų (korporacinės organizacijos ir žemietijų) prisidėjo nelegalūs pusiau slapti politiniai būreliai, kurie svarstė ne tik opius bajorijos luomui klausimus, bet ir bandė nagrinėti bendravalstybinio mąsto problemas, tokias kaip: patvaldystės ateitis, centrinio administracinio aparato vaidmuo, valstybės ekonominis gyvenimas, socialinės problemos ir t. t. Tarp politiškai aktyviausios bajorijos dalies pradėjo ryškėti nuomonių skirtumai, o tai lėmė įvairių politinių pakraipų grupuočių formavimąsi luomo viduje. Todėl ir iškilo klausimas, ar bajorija, kaip vieningas visuomenės sluoksnis, turi išsaugoti politinį vieningumą?
Bendras bajorijos politinis pakilimas prasidėjo 1904 ir 1905 m., kai nesėkmingas karas su Japonija ir 1905 m. įsiliepsnojusi revoliucija privertė aukštuomenę imtis, viena vertus,
_________________________________________________
33 Ю. Б. Соловьёв. Самодержавие и дворянство в 1902–1907 г. г. …, p. 16–17.
34 Русский консерватизм XIX столетия…, p. 376. |
dizainas ir programavimas giriaus