mokslininką vadinti keistuoliu, kuris Lietuvą ir lietuvius ragino perkelti į Ameriką arba net į Afriką. Šiame straipsnyje, remiantis Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ir išeivijoje parašytais K. Pakšto darbais, aptariamas socialinis ekonominis aspektas, subrandinęs savitą tyrinėtojo požiūrį į lietuvių emigraciją, rekonstruojama koncentruotos kolonizacijos, antrosios, atsarginės, Lietuvos įkūrimo idėja, parodomi bandymai ją įgyvendinti.

Lietuvos antropologinis ūkis ir talpumas

Visą gyvenimą K. Pakštas puoselėjo idėją grąžinti lietuvių tautai kadaise jos turėtą didybę ir garbę, atkakliai ragino visuomenę pasukti Lietuvos gyvenimo laikrodį 100 metų į priekį. Numatė būdus sunkiai atgautai nepriklausomybei išsaugoti: kelti kultūrą, mokslą, meną, literatūrą, puoselėti moralę ir sveikatingumą, ugdyti iniciatyvą, veiklumą, demokratiją, stiprintis prie jūros. Siekiant ugdyti intelektualumą, skatino įvairiausių pasaulėžiūrų lietuvius bendradarbiauti, įgyvendinti kultūrinę autonomiją, politinę toleranciją. Atkakliai rengė tautą gresiančiam naujam priklausymui nuo agresyvių išorinių jėgų, nepriklausomybės netekčiai. Pasinėręs į geopolitines studijas, mokslininkas nuo 1927 m. vasaros aiškino, rašė, teigė, kad lietuvių kultūros ir net tautos padėtis prie Baltijos jūros yra labai nesaugi. 1928 m. vasario 16 d. proga kalbėdamas Virbalio muitinės salėje (kalbą 1928 m. paskelbė Židinys, vėliau ji buvo išleista atskira brošiūra Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį) teigė: „Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai“¹⁰. Svarbių Europos arterijų sankirtoje esanti, trijų didelių tautų – dviejų slaviškų ir gausių germanų – apsupta Lietuva pasmerkta nuolatiniams išoriniams pavojams.

Didžiausio tautos rūpesčio objektu K. Pakštas vadino vidines priežastis. Jas visų pirma įžvelgė antropologiniame, arba žmonių, ūkyje (valstybės biudžete jam nebuvo skiriama nei paragrafo, nei straipsnio). Tuo tarpu nenumaldomai tęsėsi dar XIII a. pradžioje prasidėjęs lietuvių tautos nykimas, tirpimas. Lietuvos žemių derlingumas, gyventojų retumas (Lietuvoje viename kvadratiniame kilometre gyveno 50, vakarinių ir pietinių kaimynų žemėse – atitinkamai 125 ir 110 žmonių) – vien tai žadino tankiai apgyvendintų valstybių karingus apetitus, gimdė natūralias kolonizavimo priežastis ir sąlygas. Mokslininko požiūriu, tik dvigubai padidėjęs Lietuvos gyventojų skaičius pastebimai sumažintų kaimynų siekius, stabilizuotų politinę situaciją. „Politinė nepriklausomybė šiuo atveju nedaug mums tepadėtų, – 1922 m. rašė K. Pakštas, – jeigu prigimties keliu nemokėsime ir nenorėsime apsiginti, ypač jei nepajėgsim sumažinti nepaprastai didelio vaikų mirtingumo ir pakelti visos tautos sveikatingumo“¹¹. Remdamasis moderniais tuo metu pagarsėjusių geografų Ž. Briūno (J. Brunhes), Fr. Ratcelio (Fr. Ratzel), K. Valo (C. Vallaux) darbais, geopolitikas ragina tinkamai rūpintis antropologiniu ūkiu: didinti tautos moralinį bei fizinį sveikatingumą, miesto ir kaimo talpumą, racionaliai tvarkyti emigracijos klausimus.

Tankiai apgyvendintoje Vakarų Europoje XIX–XX a. gausėjo gyventojų, pastebimai