1) Vilniaus ir Kauno gubernijų prekybos organizavimo pokyčiai sutapo su industrializacijos procesu, vykusiu daugiausia už Lietuvos ribų. Lietuvos įsitraukimas į tarpregioninę rinką gerino eksporto galimybes, kartu didėjo fabrikinės ir žemės ūkio gamybos apimtys, plėtėsi vidaus prekybos tinklas ir gerėjo bendri prekybos apyvartos rodikliai.

2) Plečiantis vidaus prekybos tinklui, mažėjo atskirų prekybos įmonių apyvarta. Mugių prekyboje tai matyti iš jų skaičiaus didėjimo ir prekybos apyvartos atskiroje mugėje mažėjimo. Kartu šio prekybos tinklo svarbą mažino geležinkelio tiesimas (suteikęs galimybę nepertraukiamai realizuoti prekes) ir plintanti pramoninė gamyba (kuriai reikėjo naujų prekių realizavimo formų).

3) Didmeninėje pramonės prekių prekyboje tiems pokyčiams turėjo įtakos vis didėjančios fabrikinės gamybos apimtys, dėl ko atsirado fabrikinei pramonei būdingas poreikis nuolat realizuoti produkciją rinkoje. Šio poreikio senoji prekybos struktūra negalėjo patenkinti.

4) Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio plintant fabrikinei gamybai, jos produkcijos realizavimui, šalia geležinkelių steigiami didmeninės prekybos sandėliai ir kuriamas mažmeninės prekybos parduotuvių tinklas atitiko naujų nuolatinio prekių realizavimo būdus. Pasiskirsčius prekių realizavimo tinklui, pramoninę produkciją pradedama realizuoti per urminių sandėlių ir parduotuvių tinklą arba tiesiogiai iš gamyklų, o mugėse ėmė vyrauti prekyba žemės ūkio produkcija.

5) Šie reikšmingi prekybos organizavimo poslinkiai sąlygojo mugių, kaip didmeninės prekybos formos, nykimą. Mugėse pradėjo vyrauti smulki didmeninė prekyba žemės ūkio produkcija ir mažmeninė prekyba amatininkiško pobūdžio gaminiais; taip pat pramonės prekėmis, skirtomis vietinių gyventojų poreikiams.

6) Šiam procesui turėjo įtakos ne tiek krašto ekonominis atsilikimas ar žemės ūkio verslų vyravimas, kiek naujų transporto formų atsiradimas ir masinės pramoninės gamybos sąlygojami prekybos struktūros modernėjimo procesai.

---

jai, sveria linus, randa jų svorį tokį, kokį ir sakė supirkėjas. Vargais negalais įsitikinęs paskelbto svorio teisingumu pardavėjas parduoda savo prekę. Bet kitą kartą veždamas linus į turgų ir jau nepasitikėdamas nei savo svarstyklėmis, nei pirklio, stengiasi pats apgauti supirkėją, todėl drėkina linus arba į ryšulio vidų įkiša iki 5 svarų (apie 2 kg) molio gabalą. Supirkėjas žydas, nupirkęs linų birkavą (su „papildymais“ ryšuliuose – A. A.) 2 rubliais brangiau, norėdamas susigrąžinti tą skirtumą ir dar užsidirbti, prieš perparduodamas linus apvynioją juos stora virve ir dar kartą sušlapina. Parduodamas pūdą už 4 rb, jis gauna 44 rb vietoj sumokėtų 40 rb, vadinasi, susigrąžina permokėtus 2 rb ir tiek pat uždirba // Ļąģ˙ņķą˙ źķčęźą Źīāåķńźīé ćóįåšķčč ķą 1895 ćīä, īņä. IV,
c. 227.