metropolito Jonos laiškas į Naugardą (1448–1458, RIB Nr. 65);

metropolito Filipo laiškas Naugardo arkivyskupui Jonai ir naugardiečiams (1467 IV 8, RIB Nr. 101);

didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus laiškas Naugardo arkivyskupui Jonai (1465–1470, RIB Nr. 100);

Livonijos vyresniųjų laiškas didžiajam magistrui (1480, Codex epistolaris saeculi decimi quinti. T. III. Kraków 1894, Nr. 285)

Apskritai galima teigti, kad vyrauja (ir kiekybe, ir išsamumu) nenaugardietiški – maskvietiški ir Maskvos sąjungininko Pskovo – šaltiniai. Ypač išskirtini maskvietiški šaltiniai, gausūs, išsamūs, pateikiantys savą įvykių koncepciją. Naugardietiškos kilmės šaltiniai, priešingai, negausūs, neišsamūs (išskyrus Avraamkos metraštį), išlikę, matyt, laimingo atsitiktinumo dėka. Visai natūralu, kad Naugardą ištikę kataklizmai turėjo įtakos ir metraščių kokybei, be to, reikia turėti omenyje, kad Maskva po Naugardo prijungimo, kaip minėta, vykdė kryptingą politiką – Naugardo metraščiai buvo žalojami ir „taisomi“, Naugardo archyvas neišliko (matyt, buvo sunaikintas) ir pan.³⁹ Dėl visų šių aplinkybių apie Naugardo žlugimo istoriją išliko daugiausia jo savarankiškumo priešų pasakojimai.  Į tai reikia atsižvelgti tiriant nagrinėjamą temą.

Pastaba. Šaltinių tekstų vertimui daugiausia naudotasi I. Sreznevskio „Senosios rusų kalbos žodynu“.

„Naugardo sutartis su Kazimieru“(1471⁴⁰). Ši Naugardo – LDK sutartis dėl jos pobūdžio problemiškumo ir svarbos nagrinėjamai temai, aptariama specialiai. Ar šį tekstą reikia laikyti „tikra“, t. y. sudaryta dviejų pusių, sutartimi, ar tik naugardiečių projektu, kurio Kazimieras gal net akyse neregėjo? Taigi tai klausimas, ar buvo sudaryta Naugardo – Kazimiero sąjunga, ar tai liko tik naugardiečių siekis.

Pirmasis abejones dėl sutarties teksto sutartinio pobūdžio iškėlė lenkų istorikas F. Papée. Autoriaus nuomone, aktas turįs įvairių projekto požymių – jis neturintis pabaigos ir datos, tai taip pat rodanti formulė „А на томъ на всемъ, честны король, крестъ цьлуи ко всему Великому Новугороду“, be to, nerandama šio akto Lietuvos Metrikoje, nėra žinių apie dokumentą iš Kazimiero pusės⁴¹. Papée nuomonei pritarė Koneczny (nors ir atmetęs formulės „А на томъ на всемъ...“ argumentą)⁴². Tačiau susilaukta ir kritikos⁴³. Smulkiai kritikuoja Papée nuomonę K. Bazilevičius. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad tai ne originalas ir net ne nuorašas, o nuorašo kopija, ir nėra nieko nuostabaus, kad ši kopija neturi datos (jos neturi ir tokios neabejotinai patvirtintos sutartys kaip Jaželbicų ir Naugardo – Dmitrijaus Doniečio); t. p. ir formulė „А на томъ на всемъ...“ yra įprasta rusų diplomatikoje. Anot Bazilevičiaus, daug sunkiau išspręsti klausimą, ar egzistavo sutartinis raštas iš Kazimiero pusės, o vien jo nebuvimas LDK archyve dar negalįs įrodyti, kad karalius nesudarė sutarties su Naugardu⁴⁴. Taigi iš Papée argumentų lieka tik negatyvūs ir netiesioginiai – sutarties nebuvimas Lietuvos Metrikoje ir nebuvimas jokių žinių apie raštą iš Kazimiero. Šie argumentai, manau, negali nulemti klausimo sprendimo. Bazilevičius pateikia ir kontrargumentą – amžininkai, sudarę minėtą dokumentų rinkinį, kuriame išliko nagrinėjamas nuorašas, neabejoję, kad tai buvo patvirtinto Naugardo rašto nuorašas⁴⁵.

Manau, yra viena žinia, gerokai paremianti sutarties sudarymo galimybę. Naugardo IV metraščio Strojevo nuoraše po Šelonės mūšio aprašymo pasakojama: „Ir naugardiečiai pasiuntė pasiuntinį į Lietuvą, kad karalius išžygiuotų už Naugardą; ir pasiuntinys vyko kreivu [t. y. netiesioginiu – T. M.] keliu, pas vokiečių kunigaikštį pas magistrą, ir grį