Pažymėtina, jog dauguma veikusių tuo metu įmonių savo gamybinius pajėgumus išnaudojo tik 30–50 proc., o reikalingesnės karo reikalams – iki 70 proc. Pavyzdžiui, 1942 m. pradžioje Kauno trikotažo gaminių įmonės „Laima“ ir „Cotton“ savo pajėgumus išnaudojo 30 proc., Šiaulių „Elegant“ – 40 proc. (jos vėliau buvo visiškai uždarytos); vienintelis likęs gumos gaminių fabrikas „Guma“, į kurį, kaip minėta, buvo perkelta iš uždaryto „Inkaro“ fabriko dalis mašinų, įrengimų ir darbininkų, – apie 80 proc.19

2. Nacių politika pramonės specialistų rengimo srityje

Profesinį mokymą vokiečiai laikė gana svarbiu reikalu. Tokį požiūrį daugiausia suformavo ta aplinkybė, jog Lietuvoje, išnaikinus didelę dalį žydų, labai trūko techninių profesijų darbininkų. Kokio masto buvo šie nuostoliai Lietuvos ūkiui, akivaizdžiai matyti iš toliau pateikiamų faktų. Antai 1937 m. Kaune veikė 382 pramonės įmonės, kuriose dirbo po 5 ir daugiau darbininkų; bendras darbininkų skaičius buvo 13 283. 177 įmonės (46,3 proc.), kuriose dirbo 5423 darbininkai, priklausė verslininkams žydams, 25 buvo akcinės bendrovės, kuriose akcijų turėjo ir žydai. Žydų įmonių, turinčių po 4 ir mažiau darbininkų, buvo 88. Pagal išpirktų valstybinių patentų lygį žydų pramonės įmonės skirstėsi šitaip: 1) stambioji pramonė (1–4 kategorijos) – 41 iš bendro 65 skaičiaus (63 proc.); 2) vidutinė pramonė (5–6 kategorijos) – 72 iš bendro 207 skaičiaus (34,8 proc.); 3) smulkioji pramonė (7–8 kategorijos) – 64 iš bendro skaičiaus 110 (58,2 proc.). Tarp pačių žydų verslininkų įmonių pagal valstybines kategorijas stambioms buvo priskiriama 23,2 proc., vidutinėms – 40,7 proc., smulkioms – 36,1 proc.20

Žemės ūkiui ir prekybai reikalingų specialistų rengimu daugiausia rūpinosi lietuvių administracijos pareigūnai21, o pramonės srityje, be jų, daug dėmesio specialistų rengimui skyrė vokiečių okupacinė administracija, maniusi, jog po pergalingo Vokietijos karo Lietuvos ūkiui atkurti reikėsią ypač daug šios šakos specialistų. Vokiečių manymu, Lietuvai trūko 23 tūkst. statybos specialistų, 1,5 tūkst. statybinės medžiagos gaminimo specialistų, 2 tūkst. ūkio padargų gamintojų, 1,5 tūkst. agrotechnikų, 7 tūkst. metalo apdirbimo specialistų, 700 odų ir kailių apdirbimo specialistų, 3 tūkst. krosnininkų, 500 mūrininkų, 1,7 tūkst. chemijos pramonės specialistų, 3 tūkst. kitų įvairių specialistų22. Dėl šios priežasties nacių okupacinė valdžia, nors ir trūkstant staklių, įrankių, kuro, medžiagų ir pan., išlaikė iki tol buvusias amatų mokyklas iš esmės nepaliestas. Antai 1943 m. rudenį Lietuvoje veikė 32 valstybinės amatų mokyklos: 6 Kaune, 5 Vilniuje, po 2 Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje, po 1 Alytuje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Vilkaviškyje, Kaišiadoryse, Švenčionyse, Vydžiuose, Telšiuose, Jurbarke, Mažeikiuose, Plungėje, Rokiškyje, Utenoje, Biržuose, Skapiškyje. Kiekviena amatų mokykla buvo specializuota, t. y. pritaikyta rengti tam tikroms amato specialybėms. 1943–1944 mokslo metais visose Lietuvos amatų mokyklose iš viso buvo 320 klasių, kuriose

_________________________________

17 Grėska J. Respublikos pramonės..., p. 7.

18 Bunkus A. Lietuvos ekonomika..., p. 204.

19 Grėska J. Lietuvos ūkio raida XX amžiaus pirmojoje pusėje ir jos problemos, p. 57–58.

20 Atamukas S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. Vilnius, 1998, p. 139.

21 Plačiau apie tai žr.: Braslauskas J. Lietuvos žemės ūkio padėtis nacių okupacijos metais // Lietuvos istorijos studijos. 2000, Nr. 8, p. 63–65; Braslauskas J. Prekyba Lietuvoje viešpataujant naciams // Lietuvos istorijos studijos. 2001, Nr. 9, p. 73–75.

22 Profesinių Sąjungų Centro Biuras ruošia amatininkus // Į Laisvę. 1942, kovo 16, Nr. 63 (224), p. 2.