laikinės kairiosios kritinės istorijos, susijusios su šiuolaikiškomis prancūzų humanitarinėmis tendencijomis, pasigedimą, bet tai taip ir liko šauksmas tyruose. Leista savo skausmą išlieti ir
R. Batūrai, kurio kritinis monologas truko pusę akademinės valandos. Pirmoji suvažiavimo diena baigėsi istorikų ir jiems prijaučiančių intelektualų fiesta „Žaltvykslės“ kavinėje.

Antrąją suvažiavimo dieną teko dalyvauti sekcijoje apie istorijos didaktiką. Labiausiai čia patiko žymiojo didakto Evaldo Bakonio aiškus ir linksmas pranešimas apie istorijos vadovėlius, visai atspindėjęs D. Kuolio idėjas, tik jau ne tapatybės ir vertybių formavimosi, o platesnės integralios politikos srityje. Vilniaus
M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokytojo Albino Galinio uždegantis ir emocingas pranešimas leido dažniau idėjomis, o ne realybe besidomintiems mokslininkams pažvelgti į kontroversišką istorijos mokytojo būtį.

Trečioji – paskutinė suvažiavimo diena prasidėjo nuo jautrios sekcijos apie istorinę sąmonę, kurioje net du pranešimai iš trijų buvo skirti kolaboravimui. Arvydas Anušauskas savo pranešime apie sovietinius kolaborantus keistai pakankamai šviesiomis spalvomis nupiešė dabarties intelektualams odiozinį Just. Marcinkevičiaus atvaizdą, ir tai buvo keista. O Dalios Kuodytės ir Nerijaus Šepečio pranešimuose atitinkamai apie partizaninį karą ir žydų žudynes nieko netikėto nerasta. Kažkaip užstrigo gerklėje ir klausimas apie partizaninio karo už Lietuvos nepriklausomybę ir Pietų Amerikos išsilaisvinimo kovos palyginamąją istoriją.

Į antrąjį tos dienos – finalinį suvažiavimo posėdį susirinko visi, ir studentams liko vietos sėdėti gerose strateginėse pozicijose – ant Vilniaus universiteto spaustuvės auditorijos laiptų. Pranešimai buvo įdomūs, kaip ir jau minėto Z. Norkaus moderavimas – daug kam jis kėlė ne mažesnį įspūdį, nei kai kurie pasisakymai. Įdomi tvyrojo tyla, kai filosofas Alvydas Jokubaitis apšaukė istoriją filosofijos tarnaite – taip ir sėdėjome, tyliai nuleidę galvas. Paskui būta gana kūrybingai parengtų jaunų istorikų – Rasos Čepaitienės, Rūtos Šermukšnytės, jau minėtojo R. Trimako, Aurelijaus Giedos ir Aurimo Švedo pranešimų, kurie parodė, kad jaunoji istorikų karta taip pat turi savo kelią. Suvažiavimą vainikavo jau minėtas A. Nikžentaičio perskaitytas ir tyloje išklausytas pranešimas apie istoriografines mokyklas, kurių aprašymai jau buvo cituoti tiek „Kultūros baruose“, tiek „Naujajame Židinyje-Aiduose“. Taip pat išsiųstas laiškas prezidentui dėl sovietinių archyvų likimo. Ir tai buvo viskas.

Gaila, kad neteko dalyvauti kitose, ne mažiau įdomiose suvažiavimo sekcijose. Ten, sako, irgi pakako įdomių minčių ir pasisakymų. Suvažiavimą reikėtų laikyti pavykusiu, tikėtina, kad sienos tarp atskirų istorikų mokyklų tirps, bus surasta drąsos pripažinti ne kažkokių metafizinių vertybių, o laisvo dialogo ir diskursų cirkuliavimo viršenybę. Istorijai, kaip ir kitoms mokslo sritims, dažnai balansuojančioms ant meno ribos – visai humanitarikai – būtinas ne primygtinis iš dangaus nuleistų sąvokų brukimas į galvą, o vidinis, egzistencinis įsijautimas kaip būtinybė suprasti, kas esi tu ir kas sudaro tavo paties, kaip individo, vertybių stuburą. Manau, po tokia mintimi pasirašytų ir Hayden’as White’as.