dysimės barniais – priešas mus muš.“46 Tokios nuostatos pirmasis sekretorius buvo linkęs laikytis ir praeities tyrinėtojų atžvilgiu. Pažymėjęs, jog Istorijos instituto rengiamame Lietuvos TSR istorijos trumpajame kurse buvo „schematizmo“ ir „netikslumų“ (bet ne principinių klaidų!), Sniečkus susirinkimo dalyviams pareiškė, jog Žiugždos kritikai leido sau pernelyg daug, nes pamiršo, jog spręsti, kas gerai, o kas blogai, gali tik partijos elitas. Pirmasis sekretorius susiklosčiusią situaciją stengėsi lietuvių rašytojams paaiškinti taip, kad neliktų jokių dviprasmybių: „Mes taisysim, bet nenusileisim. Negalima leisti, kad gatvė valdytų, tuo labiau su nacionalistine ideologija.“47 

Pirmasis sekretorius dėjo visas pastangas, kad Chruščiovo pradėtos permainos Lietuvoje neįgytų pagreičio ir netaptų savitiksliu, nuo partijos elito valios nebepriklausomu procesu48. Todėl jis itin aštriai reaguodavo į visokias „asmenines iniciatyvas“ ir „nacionalizmo apraiškas“49. Todėl Bulavo inspiruotą polemiką 1956 m. gruodį vykusioje MA Visuotinėje sesijoje LKP elitas su A. Sniečkumi priešakyje neabejotinai priskyrė prie „karštakošiškų asmeninių iniciatyvų“ (už kurias reikia bausti) rango.

Tokia Sniečkaus pozicija leidžia paaiškinti, kodėl du LKP CK biuro inspiruoti Lietuvos TSR istorijos vadovėlio svarstymai 1956 m. gegužę ir liepą liko marginalija, apie kurią Žiugžda galėjo sau leisti „nežinoti“50. Dėl tos pačios priežasties 1958 m. vasario 12–15 d. vykusiame LKP X suvažiavime MA prezidentas bandymus oponuoti Istorijos instituto direktoriui pateikė kaip „vandens drumstimą“, „nacionalistiniais skarmalais pridengtų nuotaikų skleidimą“, „kai kurių komunistų dezorientaciją ir susipainiojimą“51. Tokia įvykių traktuotė Matuliui leido minėtame posėdyje iškilmingai konstatuoti, jog „vadovaujantieji Akademijos kadrai nepasidavė įvairiems skersvėjams, stengėsi suvokti lenininę partijos politiką pasikeitusių aplinkybių akivaizdoje ir nuosekliai vadovavosi XX partijos suvažiavimo nutarimais“52. Beje, MA prezidentas panašiomis retorinėmis formulėmis buvo linkęs operuoti
ne tik masinėse proginėse partijos „akcijose“. 1958 m. birželio 27 d. LKP CK biuro posėdyje, kuriame buvo svarstomas Bulavo atleidimo iš Vilniaus universiteto rektoriaus pareigų klausimas, Matulis pažymėjo, kad: „dar nelabai seniai buvo susidaręs pas mus lyg ir nenutrūkstamas frontas kai kuriais lietuvių tautos kultūrinio palikimo vertinimo klausimais, kur sunku buvo

---

46 LYA. F. 16895, ap. 2, b. 226, l. 18. Šio pasikalbėjimo-instruktažo stenograma 1989 m. buvo paskelbta žurnale „Švyturys“. Žr.: „Smogti ideologine kryptimi“ // Švyturys. 1989, Nr. 21. p. 22–24; Nr. 22, p. 24–26.

47 LYA. F. 16895, ap. 2, b. 226, l. 42.

48 Žr.: Tininis V. Sniečkus. 33 metai valdžioje. Vilnius, 1995, p. 58–59, 65, 73.

49 Šį teiginį galima argumentuoti dar vienu itin simptomišku Sniečkaus pasisakymu. 1957 m. lapkričio 26 d. LKP CK biuro posėdyje svarstant „ideologiškai ydingą“ Aldonos Liobytės libretą operai „Sukilėliai“ netekęs kantrybės pirmasis sekretorius ima atvirai kalbėti: „Drg. Geniušas, parodykite bent vieną gerą žodį rusų atžvilgiu, dėl ko neparodyta kovoje tautų draugystė, bendra kova. Žmonės studijavo romaną ir nedasiprotėjo, nereikia būti naiviems žmonėms, naivūs žmonės Vengrijoje nuėjo ant kartuvių (išryškinta A. Š.)“ (LYA.
F. 16895, ap. 2, b. 73, l. 176). Beje, šio LKP CK biuro posėdžio stenograma, prieš atsidurdama 1771 – Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto – fonde, buvo „padailinta“ ir išraiškingo Sniečkaus pasažo apie Vengrijos įvykius neliko... (žr.: LYA. F. 1771, ap. 191, b. 368,
l. 68–75).

50 Jeigu Istorijos institute minėti posėdžiai ir buvo svarstomi, tai vyko labai siaurame, administracijai artimų žmonių rate, o šis galimas pasikeitimas informacija nebuvo užfiksuotas minėtos įstaigos dokumentuose ir neturėjo didesnės įtakos bendrosioms joje vyraujančioms mokslo tiriamojo darbo tendencijoms. Tiesa, nepaisant viešo savo klaidų neigimo, Žiugžda, kaip ir visi aukšto rango funkcionieriai, formaliai atliko neišvengiamus „ritualus“ TSKP XX suvažiavimo direktyvų atžvilgiu. Tačiau 1956 m. sakytų Žiugždos kalbų negalima atskirti nuo kitų jo pasisakymų, sukurtų pagal patikrintą „marksistinės savikritikos“ modelį.

51 LYA. F. 1771, ap. 191, b. 431, l. 155.

52 Ten pat, l. 156.