| Šios pounijinės Jogailos lietuviškosios titulatūros variacijos gali būti apibūdinamos įvairiai – iki unijos naudoto titulo reliktas, galutinio nesusiformavimo pasekmė, raštininko klaida ar trumpinimas, tačiau visa tai nepaneigia pagrindinių principų: pirma, Jogailos viršenybė, kuri iki Krėvos unijos buvo pabrėžiama įvairiais būdais, jau nuo 1386 m. įgauna supremus princeps formą ir Rusijos pavadinimas titulatūroje, taip pat vartotas iki Jogailai tampant Lenkijos karaliumi.
Taigi Lietuvos valdovo titulas Lenkijos karaliaus titulatūroje rėmėsi dar ikiunijiniu laikotarpiu susidariusios Lietuvos valdovo titulatūros principais: pirma – viršenybės pabrėžimu ir antra –atstovavimu Rusijai.32
Koks likimas ištinka vietinės Lietuvos dinastijos titulatūrą? Remiantis senąją dinastine paveldėjimo teise, Algirdo palikuoniui, tapus aukščiausiuoju kunigaikščiu, Kęstučio palikuoniui, Vytautui, priklausė Trakų kunigaikščio titulas.33 Tačiau dinastiniai Gediminaičių konfliktai, laikina Algirdaičių pergalė, pastarųjų atstovo išrinkimas Lenkijos karaliumi, pakeitė esamą situaciją. Lietuvai iškilo grėsmė netekti savarankiško valdovo ir kartu titulo. Toks titulas galėjo formuotis tik atsiradus savarankiškam Lietuvos valdovui, kaip Jogailos – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos monarcho priešpriešai – iškilusiai kaip antimonarchas.34 Tokią galimybę ir išnaudojo Gediminaičių šakos Kęstutaičių palikuonis Vytautas.
Šio iš antimonarcho išsirutuliojusio realaus valdovo titulatūros formavimasis buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos tėvoninio monarcho (tampančio nominaliu valdovu) Jogailos titulatūra, kuri nubrėžė viršutinę ribą – aukščiausiais valdovas35.
Politinėje arenoje Vytautas pasirodo 1379 m. ir vadinasi kunigaikščiu Vytautu (ducis Vytaude), kas nurodo jo kunigaikštišką kilimą, bet ne titulą. Vytautas yra kunigaikštis kilme, be teritorinės valdos.36
Pirmąjį Vytauto titulą randame1384 m. sausio 30 d. akte. Šiame akte Vytautas sutiko priimti iš Ordino savo tėvo palikimą kaip lėnininkas, už tai gavo Ordino pagalbą ir paramą. Pasidavęs Ordino globai, jis tituluojasi Trakų kunigaikščiu (Wygand von gotis gnaden herczoge czu Tracken - Lentelę Nr. 1). Šio dokumento originalas nėra išlikęs, tačiau jo, taip pat ir Vytauto, antspaudo aprašymą mes randame Didžiojo komtūro 1393 balandžio 20 d. transumpte.37 Apie Vytauto pasidavimo sąlygas sužinome iš Ordino magistro Konrado Zollnerio von Rotenšteino 1384 m. birželio 14 d. rašto, kuriame jis Vytautą vadina Trakų kunigaikščiu (dux Trocensis Witawth Kinstudti filius).38 Nepaisant abejonių dėl šio dokumento autentiškumo, tokį patį Vytauto titulą matome antspaude, kurį jis pakabino prie Krėvos
32 G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties tikslai. – P. 68
33 P f i c n e r i s J. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. – P. 80-81.
34 G u d a v i č i u s E. Vytautas kaip Europos dinastas // Vytautas ir Lietuva. – Vilnius, 1996 (toliau – Gudavičius E. Vytautas kaip Europos dinastas). – P. 68.
35 Vytauto titulatūra pateikiama 1 – oje lentelėje.
36 Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 3. – Nr. 1. – P. 5354. Taip Vytautas tituluojasi ir savo antspaude, pakabintame prie 1379 m. sutarties tarp Jogailos ir Kęstučio iš vienos pusės ir Vokiečių ordino iš kitos. J o n y n a s I. Vytauto ženklas // Vairas. – Nr. 3 (toliau Jonynas I. Vytauto ženklas). – P. 507; S e m k o w i c z Wł. Sfragistyka Witolda. Otbitka z Wiadomoúci Numizmatyczno-Archeologicznych. –T. 13. Rocznnik 1930. – Kraków, 1931 (toliau Semkowicz Wł. Sfragistyka Witolda). – P. 4.
37 CEV. - Nr. 101. – P. 31-32. A. Prochaska šio dokumento orginalumu neabejoje, tuo tarpu I. Danilowicz ir I. Jonynas jo autentiškumu abejoje. – Skarbiec diplomatów. – T. 1. – P. 247-248; J o n y n a s I. Vytauto ženklas. – Nr. 4. - P. 25.
38 CEV. – Nr. 15. – P. 5-8. | 
dizainas ir programavimas giriaus