tam tikroje teritorijoje ir visus juos arba jų dalį pasilikti sau kaip atlyginimą už tarnybą. Toliau yra teisminės val­džios galios ir vietinės karinės valdžios galios. Galėdami naudotis šių valdžios galių teikiamomis pajamomis, funk­cionieriai kartu turi padengti ir valdymo išlaidas, įsigydami valdžios vykdymo priemonių - ginklų, statydami įtvirti­nimus bei kalėjimus, gaudydami ir bausdami plėšikus. M. Weberio požiūriu, valdžios galios yra tai, kas gali būti iš­nuomojamas (pvz., mokesčių atpirkimo pavidalu), dovanojamas, skolinamas ir t. t. Svarbiausios valdymo priemo­nės yra ginklai, žirgai ir įtvirtinimai. Tapę valdymo priemonių savininkais, valdovo tarnai palengva pasisavina ir daugiau ar mažiau valdovo valdžios galių. Grynasis patrimonializmas transformuojasi į luominį patrimonializmą arba į luominę valdžią, kuri yra priešingame patrimonialistinio kontinumo poliuje.

Luominiame patrimonializme valdžia jau nebėra monopolinė valdovo nuosavybė. Tai valdžios sistema, ku­rioje tam tikrą valdžios galių dalį yra pasisavinę valdovo "tarnai". Tas pasisavinimas gali įvykti arba tik kolektyviai, arba ir kolektyviai, ir individualiai. Viena valdovo priemonių pasipriešinti valdymo personalo bandymams uzur­puoti jo valdžios galias yra "žemos kilmės", atsitiktinių žmonių iškėlimas ir jų panaudojimas valdymo funkcijoms atlikti. Savo ruožtu senesnieji funkcionieriai siekia apriboti žmonių, galinčių būti pasitelktų valdžios darbui, ratą "saviškiais", t. y. tam tikros kilmės, tam tikro luomo asmenimis. Kai valdžios galių vykdymo teikiamų ekonominių šansų turi tik tam tikro luomo žmonės, vadinasi, tas luomas kolektyviai pasisavino dalį valdovo valdžios galių. Kartu valdžios galios paprastai pasisavinamos ir individualiai, kai tam tikros pareigybės tampa paveldima atskirų giminių nuosavybe. Šiuo atveju vyksta valdžios galių privatizacija.