K. Lamprechto kultūros istorija – tai tam tikras „istorinės sintezės“ projektas, alternatyvus istoristinei politinei-diplomatinei istorijai. Kaip ir istorikai istoristai (o vėliau – ir istorikai „modernistai“), K. Lamprechtas svarbiausiu istoriografijos uždaviniu laikė istorinę sintezę, kuri realizuojama objektyviu ir visapusišku pasakojimu, jungiančiu, „sintetinančiu“ „specialiųjų“ istorijos tyrimų rezultatus.

XIX a. istorikai buvo vis naujų specialiųjų istorijos tyrimų šakų (ekonomikos, teisės, religijos, literatūros ir pan.) išsiskyrimo ir spartaus jų rezultatų gausėjimo amžininkai. Tuos rezultatus gausino ne tik tie tyrinėtojai, kurie užėmė „istorijos“ katedras, bet ir tie, kurių edukaciniuose kredencialuose buvo įrašytos „teisės“, „ekonomikos“, „teologijos“ ir pan. specialybės, o jie dirbo už institucinių universitetinio „istorijos mokslo“ ribų. Instituciniame „istorijos moksle“ vyravo „politikos“ istorikai. Jie sintetinę istoriją įsivaizdavo kaip „tautinės valstybės“ tapsmo ir likimo istoriją, kurioje „materialinė“ ir „dvasinė“ kultūra yra jos specialūs skyriai.

K. Lamprechto kultūros istorijos koncepciją galima suprasti kaip bandymą išpainioti tam tikrus keblumus, su kuriais susidūrė istoristinė istorijos sintezės koncepcija, kai buvo taikoma Vokietijos istorijai. Susidūrė dvi alternatyvios „politinės“ istorijos sintezės koncepcijos: Vokietijos istoriją buvo galima rašyti arba iš „mažavokiškos“ (Prūsijos), arba iš „didžiavokiškos“ (Habsburgų dinastijos) perspektyvos. K. Lamprechtas manė, kad šio keblumo galima išvengti rašant ne vokiečių valstybės (vokiečiai niekada negyveno vienoje valstybėje), bet vokiečių tautos kultūros istoriją.

Kaip teigė K. Lamprechtas, kiekvienos „normalios tautos“ (taigi ir vokiečių) kultūra rutuliojasi, nuosekliai pereidama tam tikras „kultūros būsenas“ (vok. Kulturzustände) arba „kultūrines epochas“, kurių K. Lamprechtas išskyrė šešias: animizmą, simbolizmą, tipizmą, konvencionalizmą, individualizmą ir subjektyvizmą. Kad ir kokia būtų materialinės ir dvasinės tautos kultūros apraiškų tam tikroje „kultūros epochoje“ įvairovė, visas jas vienija tam tikri bendri bruožai. Aprašyti bei paaiškinti tuos bendrus bruožus, bendrą tautos materialinės ir dvasinės kultūros stilių ar išraišką tam tikroje „kultūrinėje būsenoje“ ir yra „sintetinis“ kultūros istoriko uždavinys.

Tautos kultūros bruožų tam tikroje „kultūros būsenoje“ vienovę K. Lamprechtas aiškino tam tikrais psichologijos („psichikos diapazono“) ypatumais, kurie būdingi tam tikroje kultūros epochoje gyvenantiems žmonėms. „Kultūros istorija yra žmonių bendruomenių sielos gyvenimo istorija“²³. Kultūros būsenų kaitą K. Lamprechtas taip pat aiškino žmonių

___

22 Žr.: Fisk J. Zivilisation, Kultur // Brunner O.,
Conze W., Koselleck R. (Hrsg.). Geschichtliche Grundbegriffe. Stuttgart: Klett Cotta, 1992, Bd. 7, S. 679–774.

23 Lamprecht K. Die Kernpunkte der geschichtswissenschaftlichen Erörterungen der Gegenwart // Zeitschrift für Socialwissenschaft. 1899, Bd. 2, S. 17. Cit. pagal: Haas S. Historische Kulturforschung in Deutschland 1880–1930, S. 401.