globsčio) didžiojo kunigaikščio priešų, taigi reikia manyti, kad ryšių su jais palaikymas nebuvo minėtos sutarties pažeidimas¹²⁸. Vis dėlto tokių ryšių užmezgimas, aišku, rodė antimaskvietišką Naugardo politiką.

Dabar apžvelkime, kaip klostėsi Naugardo santykiai su Lietuva po 1456 m.

1458 m. Naugardas atnaujino Šemiakos pripažinimo laikais buvusius nelabai aktualius¹²⁹ sąjunginius santykius su Lietuva: „Naugardiečiai pasiuntė į Lietuvą pas karalių Kazimierą posadniką Ivaną Lukiničių Ščoką prašyti kunigaikšio į priemiesčius“¹³⁰. Į tai atsakydamas Kazimieras atsiuntė kunigaikštį Jurgį Semenovičių, kuris gavo šiuos Naugardo priemiesčius: Rusą, Ladogą, Orešeką, Korelą, Jamą ir pusę Koporjės¹³¹. Dėl Jurgio Semenovičiaus identifikacijos tyrinėtojai nesutaria – vieni mano, kad tai Jurgis Semenovičius Alšėniškis, kiti – Ostrogiškis ar Lengvenaitis¹³². Netrukus 1459 VIII 1 Jurgis Semenovičius išvyko iš Naugardo savo noru ir buvo garbingai išleistas¹³³, taigi jo išvykimas nereiškė santykių su Lietuva atšalimo.

1463 m. naugardiečiai kartu su minėta pasiuntinybe pas Maskvos politinius pabėgėlius Lietuvoje pasiuntė pasiuntinį pas karalių Kazimierą „dėl kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus pykčio ant Didžiojo Naugardo“¹³⁴.Taigi, matyt, buvo siekiama gauti paramos prieš Maskvos didįjį kunigaikštį.

1470 XI 8 į Naugardą atvyko kunigaikštis Mykolas Olelkaitis¹³⁵. Tyrinėtojų nuomonės išsiskiria dėl to, ar Mykolas Olelkaitis buvo Kazimiero pasiųstas, ar atvyko be karaliaus žinios¹³⁶. Manyčiau, kad antroji galimybė yra pagrįstesnė, nes išvados iš bendros situacijos apsvarstymo negali nusverti tiesioginių šaltinių duomenų¹³⁷. Taigi Mykolo Olelkaičio pakvietimas ir atvykimas (1470 XI 8) į Naugardą rodė Naugardo vyriausybės siekį suartėti su LDK ir jos valdovu Kazimieru. Tačiau tai visai nereiškė, kad Naugardas perėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldumą¹³⁸ – „Naugardiečiai priėmė jį [Mykolą Olelkaitį – T. M.] su garbe. Didžiojo kunigaikščio vietininkų neišsiuntė iš Gorodiščės“¹³⁹.

Taigi tiek Jurgis Semenovičius, tiek Mykolas Olelkaitis buvo tarnybiniai kunigaikščiai – pirmasis gavo priemiesčius, antrasis tapo Naugardo kunigaikščiu¹⁴⁰.

Taigi per 1456–1470 m. laikotarpį, nors vykdydamas faktiškai antimaskvietišką¹⁴¹ politiką, ieškodamas atsvaros Maskvai Lietuvoje, Naugardas nemėgino išeiti iš Vladimiro didžiojo kunigaikščio pavaldumo. Lietuva taip pat atvirai nebandė įtraukti Naugardo į savo politinę sistemą – lietuvių kunigaikščiai Naugarde turėjo tradicinį tarnybinių kunigaikščių statusą. Kitaip tariant, „politinės kryžkelės“ situacija nebuvo iškilusi.

Šaltinių sąrašas

Акты Исторические, собранные и изданные Археографическою коммиссиею. Т. I (1334–1598). Санкт Петербург, 1841.

Грамоты Великого Новгорода и Пскова. Мос-ква–Ленинград, 1949.

Ермолинская летопись, ПСРЛ. Т. XXIII. Санкт Петербург, 1910.

Летопись Авраамки ПСРЛ. Т. XVI. Санкт Петербург, 1889.

Московский летописный свод конца XV века