| das buvo rastas ir Vengrijos karaliaus Belos III kapavietėje15. Pšemislas II taip pat turėjo žiedą, naudotą karūnacijai16. Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio Ordo, kalbėdama apie insignijų perdavimą karaliui, be apsiausto, kalavijo, „antpečių“, mini ir žiedą17. Vakarų Europoje žiedas kaip karaliaus insignija nebuvo plačiai paplitęs18.
Lietuvos kontekste žiedas yra minimas Švitrigailai tapus Lietuvos valdovu. Jį, pasak J. Dlugošo, Jogailos pasiuntinys įteikęs Švitrigailai, skirdamas pastarąjį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu19. Tačiau šis paminėjimas neįrodo, kad žiedas buvo viena iš didžiojo kunigaikščio insignijų. Žiedas galėjo būti karaliaus dovana ar tiesiog pripažinimo ženklas20. Beje, Žygimantui Kęstutaičiui tapus didžiuoju kunigaikščiu, žiedas neminimas nei J. Dlugošo tekste, nei Jogailos nurodymuose pasiuntiniams21.
Karaliaus insignijos, Lenkijos monarchų karūnavimo ceremonialai, insignijų kaita ir likimas yra labai nuodugniai tirtas lenkų istorikų veikaluose ir gali padėti mums aptariant Lietuvos valdovų insignijas. Juo labiau kad kunigaikščio insignijos, kunigaikščio valdžios suteikimo ceremonijos, kitaip nei karaliaus, nėra sulaukusios tokio tyrinėtojų dėmesio22.
W. Maisel, aprašydamas karaliaus insignijas, teigė, jog pagrindinis jų bruožas buvo „konstituoti valdžią“, ir tai neabejotinai buvo susiję su insignijų įteikimo ir kartu valdžios priėmimo ceremonija. Anot jo, kunigaikščio insignijos kaip tik ir neturėjo šios „konstituojančios galios“23. Tačiau Lietuvos kunigaikščio insignijų paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose, ypatinga istorinė šalies situacija galėtų koreguoti šį teiginį. Negausius tyrinėjimus ir šaltiniuose esančius nereikšmingus insignijų paminėjimus taip pat galėtų papildyti Lietuvos valdovų antspaudų vaizduliuose esantys objektai.
___
15 Tiksliau tai buvo tik simbolinės visų Belos III insignijų, tarp jų ir žiedo, kopija – Székely G. Węgierskie symbole państwowe w dobie średniowiecza, ich związki z Bizacijum oraz wartości ideowe // Kwartalnik Historiczny. 1989. Rocznik 95, Nr. 4, p. 33.
16 Lileyko J. Regalia polskie, p. 60.
17 Dalewski Z. Ceremoniał koronacyjny, p. 40.
18 Kutrzeba S. Źródła polskiego ceremoniału koronacyjnego, t. 12, zeszyt 3, p. 293. Karaliaus ir kunigaikščio žiedai dažnai buvo naudojami, šalia antspaudo, dokumentams tvirtinti. Tiesa, nėra visiškai aišku, ar šaltiniai kalba apie patį žiedą, ar apie kunigaikščio signeto atspaudą vaške – Maisel W. Archeologia prawna, p. 229
19 Długosz J. Opera omnia. Cracoviae, 1877, t. 13, p. 418.
20 Kitą Jogailos dovaną (auksinį diržą), kaip pripažinimo ženklą, mini Vytautas. Savo skunde kryžiuočiams jis sako, kad Jogaila davęs pažadą Jonui Algimantui (Vytauto žmonos sesers vyrui) niekada neatimti iš jo tėviškės ir kaip patvirtinimą davęs jam ranką ir auksinį diržą – Scriptores rerum Prussicarum. Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum urterganngen der ordensherrschaft. Herausgegeben von Dr. Th. Hirsch, Dr. M. Töppen und Dr. E. Strehlke (toliau – SRP). Leipzig, 1863, t. 2, p. 714. Vėliau, tiesa, Jogaila savo pažadą sulaužė. Tiek karaliaus, tiek kunigaikščio žiedas turėjo dar ir kitą prasmę – tvirtino jų teisinę galią. Tačiau dar nėra galutinai išsiaiškinta, ar turima omenyje pats žiedas, ar jo signetinis atspaudas vaške – Maisel W. Archeologia prawna Polski. P. 229.
21 Akta unji Poski z Litwą 1358–1791. Wydali St. Kutrzeba i Wł. Semkowicz. Kraków, 1932 (toliau – AUPL), Nr. 54, p. 77.
22 Lietuvos kunigaikščių „pakėlimo“ į didžiųjų kunigaikščių rangą ceremoniją mini šaltiniai: Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi. Wilno, 1846, t. 2, p. 2, 62; Długosz J. Opera omnia, t. 13,
p. 418, etc. Lenkijos istoriografijoje šį klausimą minėjo Szajnocha K. Jadwiga i Jagiełło 1374–1413. Warszawa, 1969, t. 3–4, p. 279; Kurczewski J. Kościół zamkowy czyli katedra wileńska. Wilno, 1908, t. 1, p. 11, 14. Tyrinėjimus atliko Kutrzeba J. Historia ustroju Polski w zarysie, t. 2: Litwa, wydanie drugie. Lwów–Warszawa, 1921, p. 81; Kolankowski L. Zygmunt August wielki książe Litwy do roku 1548. Lwów, 1913, s. 1, 25; To paties. Dzieje Wilekiego księstwa Litewskiego za Jagiellonó, t. 1: 1377–1499. Warszawa, 1930, p. 401. Išsamiausi tyrimai buvo atlikti: Kosman M. „Podniesienie“ książąt litewskich // Acta Baltica Slavica. 1976, t. 10, p. 15–36. Vėliau autorius plačiau aptarė šią problemą ir kiek pakoregavo savo ansktesnius pastebėjimus veikale Kosman M. Litwa pirewotna. Mity, legendy, fakty. Warszawa, 1989, p. 244–282. Trumpai šią problemą aptarė ir Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Vilnius, 2001, p. 150–159.
23 Maisel W. Archeologia prawna, p. 218. |
dizainas ir programavimas giriaus