Siekdami visiškai pajungti Lietuvos prekybą savo tikslams, okupantai uždraudė vietinėms ūkinėms organizacijoms savarankiškai išvežti prekes į Vokietiją ir kitus Europos kraštus ar ką nors iš ten įsivežti. Apie prekių išvežimo iš Lietuvos ar įvežimo į ją reikalingumą sprendė tik Reicho centrinės įstaigos ir Ostlando vokiečių okupacinės civilinės administracijos vadovybė. Ostlando reichskomisaras H. Lohse 1941 m. lapkričio 7 d. išleido „Potvarkį dėl prekių judėjimo Rytų Krašte“, kuriuo nustatė, kad „įvežamųjų ir išvežamųjų prekių apdėjimas mokesčiais, taip pat ūkiškas visų rūšių prekių tvarkymas“ Ostlando teritorijoje priklauso reichskomisarui pavaldžios Prekių judėjimo įstaigos kompetencijai (šios įstaigos būstinė buvo Rygoje). Įmonės, ketinusios įsivežti arba išvežti prekes į Vokietiją ar kitas vokiečių užimtas užsienio sritis, privalėjo gauti šios įstaigos leidimą. Potvarkio § 4 skelbė: „Ūkiškam tvarkymui Prekių judėjimo įstaiga gali leisti bendrus ar atskiriems atvejams pritaikytus įsakymus ar uždraudimus, ypatingai kiek tai liečia prekių įsigijimą, transportą, sukrovimą sandėliuose, sunaudojimą, perdirbimą ir paskirstymą, o taip pat užsakymų įvykdymą“10 . Vadovaujantis šiuo potvarkiu Lietuvoje, kaip ir kitose Ostlando generalinėse srityse, buvo įsteigta Tiekimo ir paskirstymo įstaiga, pavaldi generalkomisarui. Jos būstinė buvo Kaune. Tiekimo ir paskirstymo įstaiga turėjo tokią pat kompetenciją kaip ir Prekių judėjimo įstaiga, tik jos veikla apsiribojo Lietuvos generalinės srities teritorija. Prekių judėjimo įstaiga bei Tiekimo ir paskirstymo įstaiga savo veikimo srityje galėjo pavesti valdžios organams ir ūkinėms organizacijoms atlikti kai kuriuos uždavinius. Pavyzdžiui, jos turėjo teisę visais būdais kontroliuoti ūkio įmones: patikrinti jų tvarkomas knygas, siunčiamus bei gaunamus raštus ir pan. Minėtų įstaigų įkūrimo tikslas – organizuotai išvežti iš užgrobtų teritorijų įvairias materialines gėrybes bei kiek įmanoma sumažinti prekių įvežimą į jas iš Vokietijos11 .

2. Didmeninė ir mažmeninė prekyba

Kurį laiką stambesnių Lietuvos miestų gyventojus skurdžiomis prekių normomis aprūpindavo dar sovietiniais laikais veikusios valstybinės Maisto gaminių ir Pramoninių gaminių prekybos valdybos (Maistprekyba ir Pramprekyba)12 . Antai 1942 m. kovo mėn. duomenimis, Kauno Valstybinė maisto gaminių prekyba įvairiose miesto vietose turėjo 64 parduotuves, kuriose dirbo per 400 tarnautojų. Visos šios parduotuvės aptarnavo apie 80 tūkst. kauniečių, t. y. per 2/3 Kauno gyventojų13 . Nuo 1943 m. pradžios Maistprekyba ir Pramprekyba buvo panaikintos ir jų vietoje įsteigta speciali organizacija – Vyriausioji Lietuvos miestų prekybos valdyba (Hauptverwaltung der Stadthandelsbetriebe in Litauen)14 . Jos skyriams buvo pavesta aprūpinti įvairiomis prekėmis (gerokai didesnėmis normomis) Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės miestuose buvusius okupantus, taip pat šių miestų vietinius civilius gyventojus (skurdžiomis maisto produktų bei pramoninių prekių normomis). Prie Vyriausiosios Lietuvos miestų prekybos valdybos buvo sudarytos urmo kontoros (bazės), kurios ap-

______________________________________________________

10 Amtsblatt des Generalkommissars in Kauen. 1941, Nr. 8, p. 122.

11 Ten pat, p. 122–123; 1941, Nr. 12, p. 195.

12 Perorganizuojama miestų prekyba // Ateitis. 1943, sausio 25, Nr. 19.

13 Vt-kus A. 80 000 kauniečių naudojasi Valst. Kauno maisto gaminių prekybos patarnavimu // Į Laisvę. 1942, kovo 6, Nr. 55 (216).

14 Perorganizuojama miestų prekyba // Ateitis. 1943, sausio 25, Nr. 19.