Išvados

Istorijos vadovėliuose ir sintezėse įsitvirtinęs evoliucinis ir nuoseklus XIII ir XIV a. Lietuvos valstybingumo augimo vaizdinys trukdo suvokti ankstyvosioms monarchijoms būdingą politinės ir socialinės raidos netolydumą, taip pat pastebėti struktūrinius lūžius tariamai vientisoje epochoje.

„Viduramžiško“ valstybingumo kitoniškumo, palyginti su institucine naujųjų laikų valstybe, refleksija verčia ankstyvojo valstybinio darinio susidarymą interpretuoti kaip politinių ir administracinių struktūrų radimosi ir intensyvėjimo procesą. Lyginamoji Europos kraštų istorija rodo, kad tokie pokyčiai Vakarų ir Vidurio Rytų Europos šalyse įvyko vėlyvaisiais Viduramžiais.

Svarbiausi šios raidos momentai buvo:
1) valdovo teisės į visą šalies teritoriją sampratos („domini / haeres naturales“) atsiradimas; 2) regalijų teisės recepcija; 3) teritorinės organizacijos kūrimas; 4) pareigybių sistemos formavimas. Heterogeninė krašto valdymo sistema egzistavo iki Vytauto Didžiojo reformų, padėjusių pagrindą naujos institucinės valstybės tapsmui. Šios reformos pasireiškė kaip tolesnė krašto teritorializacija (suvereno valdžios įtvirtinimas visoje šalies teritorijoje ir vidinės kolonizacijos pažanga) bei valdymo struktūros (institucinis dvaras ir pareigybės) intensyvinimas.

Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje galime matyti ne kažkokį laipsnišką didžiojo kunigaikščio valdžios augimą, bet greičiau tam tikrus laikotarpius, kai atskiriems valdovams (kaip antai Mindaugui, Gediminui ar Vytautui) pavykdavo suvienyti diduomenę, savo rankose sutelkti svarbiausius valdžios svertus ir inicijuoti valdymo sistemos pokyčius. Taip vyko valstybinės organizacijos kūrimas, vidinės krašto konsolidacijos ir politinių institucijų modernizavimo procesas, kuriame dalyvavo tiek valdančioji dinastija, tiek diduomenė.

DIE FRÜHEN STAATSSTRUKTUREN IM GROSSFÜRSTENTUM LITAUEN VOM 13. BIS ZUM ANFANG DES 15. JAHRHUNDERTS

Rimvydas Petrauskas

Zusammenfassung

In diesem Beitrag wird das Werden des früheren litauischen Staatsgebildes als ein Prozeß der Herausbildung und der Intensivierung der politischen-administrativen Strukturen verstanden. So gesehen, erweist sich die Entstehung des litauisches Reiches als ein ungleichmäßig verlaufender Vorgang, bei dem die Modernisierungsschübe von den Rückfällen begleitet wurden.

Die vergleichende europäische Geschichte beweist, daß die Änderungen in der Verfassung der west- und ostmitteleuropäischen Länder erst während des späteren Mittelalters stattfanden. Die Hauptmerkmale dieser Entwicklung waren: 1) die Entstehung des Konzeptes der Rechte des Landesherrschers auf das ganze Territorium des Landes („domini / haeres naturales“); 2) die Rezeption des Regalienrechtes; 3) die Bildung der territorialen Organisation; 4) die Formierung des institutionellen Hofes und des Ämtersystems.

Ein heterogenes politisches System blieb im Großfürstentum Litauen bis zur Vytautas–Zeit (1392–1430) bestehen, als dieser Großfürst im Anschluß an westeuropäische Beispiele eine neue territoriale und administrative Struktur zu bauen begann. Jetzt, als nach der Einführung des Christentums, die andauernde politische Isolierung Litauens zu Ende ging, enstanden die Bedingungen Reformen durchzuführen, die sich mit der fortschreitenden Territorialisierung und Verwaltungsausbau offenbarten. Während des 15. Jahrhunderts ist hier eine neue Institutionskultur erschienen. Eine wichtige Rolle im Laufe dieser Reformen hat der neu gegründete institutionelle Hof des Großfürsten gespielt.