3) Reikšmingu istoriografijos slinkčių tyrinėtojo veiklos baru tampa visuomenės istorizacijos formų analizė. Istoriografiją suprantant plačiąja prasme, nuo istorijos vadovėlių iki kino dokumentikos, nuo istorijos siužetus naudojančių meno kūrinių iki specializuotų interneto tinklalapių, iškyla dar vienas rūpestis – dekoduoti istorinėje informacijoje užfiksuotas socialines-kultūrines įkrovas, t. y. perprasti visuomenės istorizacijos konkrečiu laikotarpiu formas ir pobūdį¹⁸.

Šalia profesinio bei visuomeninio istoriografijos istorijos reikšmingumo lygmenų funkcionuoja specifinis ir iki šiol mažai svarstytas – egzistencinis šios disciplinos svarbos aspektas.

Egzistencinis požiūris

Pas mus kiekvienas, norintis nukreipti žvilgsnį į istoriografijos plotmę, yra patyręs šiokio tokio nejaukumo jausmą ir specifinės tradicijos slėgį, siekiantį dar Maironio laikus. Jį būtų galima išreikšti formuluote: „jei jums nepatinka mano istorija – parašykite geresnę“. Taigi tokio požiūrio suponuojamas „tradicinis“ kelias istoriografijos istorijos tyrimų link turėtų būti toks: reikia padirbėti prie konkrečios istorinės tiriamosios problematikos, o istoriografinės refleksijos (dažniausiai memuarų pavidalo) laukia ateityje. Pastaroji pozicija istoriografinius svarstymus sutapatina su kritika kaip negatyvia veikla, griaunančia „normalaus mokslo“
(T. Kuhno vartojamos sąvokos prasme) pagrindus. Tokį požiūrį būtina koreguoti. Istoriografijos istorijos kritinė funkcija, kaip matėme iš jai keliamų tikslų repertuaro, yra tik viena iš daugelio ir anaiptol ne pati svarbiausia. Juo labiau, kad šiuolaikinės istoriografijos istorijos kritinis potencialas, akivaizdu, nėra suprantamas kaip istorikų rūšiavimas į „baltuosius“ ir „juoduosius“ metraštininkus. Vienas iš atraminių šiuolaikinės istoriografinės kritikos dėmenų yra pastanga nusakyti prielaidas, paskatinusias vieno ar kito mokslinio diskurso genezę ir sklaidą. O daugelio praeities tyrinėtojų cecho viduje kylančių nesusikalbėjimų ir nesusipratimų priežastys yra kaip tik tai, jog pas mus iki šiol neįtvirtinta mokslinio tyrimo prielaidų apibrėžimo praktika. Pagaliau akivaizdu ir tai, kad tik įtvirtinus visavertį istoriografijos istorijos pavidalą istorijos mokslo landšafte, Lietuvoje galėsime šią discipliną paversti ne tik kompleksiniu ir tarpdisciplininiu mūsų diskusijų ir autorefleksijų partneriu, bet ir sugebėsime išsivaduoti iš „pasakų pabaisos“ įvaizdžio.

Žvilgsnis į istoriografijos istorijos kompetencijos ribas atskleidė, jog savo galimybes pagrįstai kalbėti apie istorikų identiteto problemas privalome vertinti labai kukliai. Šiuo atveju pranešimą užbaigti mums padeda pati
XX amžiuje gyvavusi istorikų bendruomenė ir jos autorefleksijos tapatybės klausimais, suformulavusios keletą metaforų. Iš karto pripažįstame, jog šios metaforos nepretenduoja aprėpti bei išreikšti visą XX amžiuje gyvavusios istorikų bendruomenės metodologinę įvairovę, o labiau atskleidžia socialinį-kultūrinį dėmenį istorikų tapatybės žemėlapyje. Akivaizdu, kad

___

17 Mūsų istorikai yra pasidarę „paraistorinės“ literatūros terminą, kuriuo įvardijami mokslinės kritikos neatlaikantys tekstai. Pavyzdžiui: Aleksandravičius E. Nuotykis praeities beieškant, arba paraistorinės literatūros problemos // Aleksandravičius E. Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius, 2000, p. 15–26; Bumblauskas A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos // Lietuvos istorijos studijos. 1997, Nr. 4, p. 14–33.

18 Vienas pirmųjų darbų, kuriame pademonstruotas dėmesys visuomenės istorinės sąmonės problemoms: Gyvosios istorijos programa: istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui (pagrindinio teksto autorius – A. Bumblauskas). Vilnius, 1998.