universiteto istorijos fakultetuose. Juose į vadovėlių tyrimą yra įtraukiami ir studentai. Įvairių istorinių temų nagrinėjimas per vadovėlio prizmę skatina konceptualų mąstymą, sudaro galimybes ugdyti analitinius gebėjimus ir pademonstruoti istorinę erudiciją. Pastaraisiais metais vis daugiau studentų renkasi ir bakalauro bei magistro darbų temas, kuriose nagrinėjamos istorijos perteikimo vadovėliuose problemos. Dėl to yra labai svarbu sukurti ir palaikyti nacionalinį vadovėlių tyrimo akademinį lygmenį. Daugelyje užsienio šalių toks lygmuo yra, o Lietuvoje jis tik formuojasi. Kodėl taip atsitiko, paaiškinti nesunku. Juk sovietiniu laikotarpiu iki 1988 m. laisvos nevaržomos diskusijos istorinėmis temomis ir būti negalėjo. Tai pasidarė įmanoma tik galutinėje Sovietų Sąjungos žlugimo fazėje, o bendrąją mokyklinės istorijos krizę atspindėjo Kremliaus sprendimas 1988 m. pavasarį atsisakyti mokyklinio istorijos egzamino visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje.

1990 m. atkūrus nepriklausomybę naujų vadovėlių kritikų intencijas Lietuvoje būtų mažai kas supratęs. Atsisakius sovietinių vadovėlių ir esant dideliam nacionalinių vadovėlių trūkumui apskritai reikėdavo džiaugtis, jei nauji vadovėliai buvo parengiami. Tačiau per pastaruosius 5–6 metus situacija gerokai pasikeitė. Šiuo metu praktiškai kiekvienai klasei yra po keletą alternatyvių istorijos vadovėlių, nekalbant jau apie papildomas mokomąsias priemones. Tokiomis sąlygomis, norint gerinti vadovėlių kokybę, būtina stiprinti aprobavimo procesą. Kita vertus, turi atsirasti pastovi vadovėlių kritinė analizė, nuolatinis jau išleistos mokomosios medžiagos recenzavimas, taip pat aukščiausio analitinio, t. y. akademinio, lygio vadovėlių tyrimai ir mokslinės konferencijos.

Dar palyginti neseniai istorijos vadovėlis jaunimui buvo pagrindinis žinių apie praeitį šaltinis, o dabar, užsienio ekspertų nuomone, taip jau nėra. Istorinės informacijos apimtis, gaunama iš nemokyklinių šaltinių (grožinė literatūra, kinas, spauda, televizijos laidos, internetas ir kt.), viršija apimtį to, ko mokoma mokykloje¹. Tačiau vadovėlis, išleistas tradiciškai ar elektroniniu būdu, ir toliau lieka pagrindinė priemonė, pateikianti susistemintų žinių visumą, o vadovėlių autoriai vienaip ar kitaip turi reaguoti į istorijos mokslo laimėjimus. Dėl to vadovėlis, kaip tyrimo objektas, gali būti įdomus ir mokslininkams, net jei jie tiesiogiai ir nedirba pedagoginio darbo. Kita vertus, kaip savo pranešime pažymėjo prof. L. Truska: „Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, vienas svarbiausių uždavinių – sukurti mūsų šalyje europinę, t. y. atvirą visuomenę, kuri nebijo savo praeities ir prisimena ne tik gražius dalykus („žygius ir kančias“), bet ir nesėkmes, klaidas, piktadarybes, net nusikaltimus. Šiuo požiūriu itin svarbus vaidmuo tenka istorijos vadovėliams, kurie yra bene pagrindinė moksleivių istorinės atminties ugdymo priemonė“. Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuojamas vadovėlis iš tikrųjų išlaiko savo reikšmę kaip oficialų statusą turinti priemonė, ugdanti jaunimo požiūrį į istoriją.

Įvykusi konferencija rodo, kad vadovėlių tyrimas Lietuvoje nėra paliktas savieigai, juo kryptingai rūpinamasi. Numatoma ir toliau rengti panašius mokslinius forumus, publikuoti jų medžiagą, supažindinti plačiąją visuomenę su vadovėlių ir istorijos mokymo problemomis. Manytina, kad ateityje rengiant vadovėlių tyrimo konferencijas bus tikslinga ir toliau koordinuotis, nes besidomintys vadovėliais tyrinėtojai dirba daugelyje institucijų. Vienos institucijos, ku-

___

1 Шевырев Александр. Между школой и университетом: история для поступающих в вузы // Историки читают учебники истории. Традиционные и новые концепции учебной литературы / Под ред. Карла Аймермахера и Геннадия Бордюгова. Серия „АИРО – Проект“. Москва: АИРО-ХХ, 2002, с. 224.