Kaip rašyta „Varpuose“, karo metais Lietuvoje „knyga rinkoj ištirpsta kaip sviestas […] dingsta iš karto, gera ar kokia kitokia bebūtų“47. Knygų alkį liudija ir padidėję jų tiražai: tarpukariu jie buvo 2–5 tūkstančiai egzempliorių, o karo metais pasiekė 10–20 tūkstančių. Turint galvoje sunkias karo sąlygas, šuolis iš tiesų įspūdingas. Tiesa, jau minėtoje „Varpų“ publikacijoje spėjama, kad išaugusi knygų paklausa rodo ne kultūros kilimą. „Ar tik nepakliūna ir mūsų knyga į rankas žmonių, kurie nežino, ar ją reikia valgyti, ar ką kita su ja daryti“48. Ši prielaida grindžiama tuo, kad knygų negaudavo tie, kuriems jos tikrai rūpėjo. Tokia padėtis labai primena vėlyvajį sovietmetį, stagnacijos laikus, kai atsirado knygų deficitas ir prekyba jomis „iš po prekystalio“. Gali būti, kad šių situacijų panašumas neatsitiktinis – knygų deficitas gali atsirasti kaip šalutinis kultūrinės rezistencijos padarinys. Kultūrai tapus tautos savigynos pagrindu, ji ir jos išraiškos įgyja nemenką prestižą. Juk dažnai ne dėl meno einama į kultūrinius renginius, o dėl jų prestižiškumo. Knygos yra tarsi kultūros simbolis (čia reikėtų prisiminti kalbos vaidmenį lietuvių kultūroje). Todėl jų turėjimas (ne skaitymas) pakelia žmogaus prestižą, gal net socialinį statusą aplinkinių akyse. Tam tikra prasme (ir tam tikrame sluoksnyje) knygų turėtojas kartu tampa ir rezistentu. Be to, simbolinę knygų vertę padidina ir jų trūkumas. Visa tai (šalia pakilusio tikro susidomėjimo kultūra) ir galėjo nulemti jų paklausą. Beje, bibliotekose knygas skaitė daugiausia mokiniai, t. y. tie, kurie dažniausiai knygų nepirko.

Tiesa, karo metais dėl nacių trukdymo ir lėšų trūkumo teišleista tik apie 100 pavadinimų knygų (su vadovėliais). Liudas Truska teigia, kad dalis net šio nedidelio kiekio buvo išspausdinta nelegaliai, be okupacinės valdžios leidimo49. O gretimoje Latvijoje padėtis leidybos požiūriu buvo daug geresnė – vien per du 1942 m. mėnesius joje buvo išleista 20 pavadinimų originalios literatūros knygų50. Bene didžiausias Lietuvos knygų leidybos laimėjimas, be jau minėtos „Sakalo“ veiklos, – 1943 m. pabaigoje pradėtas leisti „Kūrybos“ almanachas, kurį V. Kubilius laiko pačiu iškiliausiu, vakarietiškai moderniu leidiniu, bei Šiauliuose leistas „Varpų“ almanachas. Pogrindyje grožinė literatūra nebuvo leidžiama, tik oficialiai. Tiesa, kai kurios Vinco Mykolaičio-Putino, B. Brazdžionio, K. Bradūno knygos pasirodė be cenzūros leidimo, nes laisvai galėjo būti leidžiama tik propagandinė lektūra. Tiesa, Bronius Kviklys teigia tokių nelegalių poezijos, prozos ir net mokslo veikalų buvus išleista apie šimto pavadinimų, nors ir nedideliu tiražu51. Lietuvių poetų kūryba plito ir perrašinėjama neoficialiais kūrybos rinkinėliais, nuorašais, laiškais, per visoje Lietuvoje vykusius labai populiarius literatūros vakarus. Taip neišleidę nė vienos knygos Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys buvo žinomi visoje Lietuvoje. Literatūros žodis tapo tautiškumo manifestacija. Kaip čia neprisiminsi Laimono Noreikos poezijos skaitymų, visoje Lietuvoje sutraukdavusių minias klausytojų.

Stingant knygų, didelę reikšmę įgijo bibliotekos. Daugumos jų materialinė padėtis nacių laikais buvo sunki. Antrajame laikotarpyje bibliotekos

46 A. Kniūkšta. Knygų deginimas ir naikinimas // Sietynas. 1989, Nr. 2, p. 224.

47 Kronika, p. 322.

48 Ten pat, p. 322.

49 L. Truska. Lietuva 1938–1953 metais. Kaunas, 1995, p. 111.

50 V. Kubilius, p. 118.