(1) pasaulėžiūriniu: pasaulyje įžvelgiama egzistuojant etnosus, etnosocialines bendrijas,

(2) teoriniu: socialinė-ekonominė žmogaus charakteristika ignoruoja etninę,

(3) praktiniu: etninis lietuvių tautos tyrinėjimų diskursas leido istorikui išvengti privalomų marksizmo schemų ir iš esmės reiškė opoziciją ortodoksiniam marksizmui.

Kas yra etnosas? Etnosas - tai save suvokianti kultūrinė žmonių bendrija (L. Gumiliovo etnogenezės teorijoje etnosas yra ne biologinis, ne socialinis, o "geografinis reiškinys, visuomet susietas su landšaftu, kuris maitina adaptuotą etnosą" (6; 77). Remiantis etnoso teorija, A. Kalakauskas konstruoja lietuvių Atgimimo modelį, kuriam apibūdinti vartoja "tris banginius" - etnokultūrinės, etnosocialinės ir etnopolitinės bendrijų terminus. Tai gana sudėtingas ir neįprastas konstruktas, tačiau produktyvus bent dviem požiūriais: pirma, nelinkstama supaprastinti Lietuvos istorijos XIX a. realijų, kaip tai atsitiko su empiristinės krypties istorikų vartojama "tautos" sąvoka, kurią jie apibrėžia tik kalbos kriterijumi; antra, leido pagrįstai ir korektiškai iškelti klausimą: ar Lietuvos bajorai yra "šaka, atskilusi nuo tautos"? Taip lietuvių istoriografijoje ir „tautinėje sąmonėje" baigiasi beveik 70 metų trukusi bajorų "užmarštis ir tremtis" už XIX a. lietuvių kultūros reiškinių sferos ir istorikų tyrimo lauko. A. Kalakausko "tautos" samprata artima E. Aleksandravičiaus ir apibūdinama tiek kalbos, tiek etnosocialiai, tiek patriotizmo, valstybingumo kriterijais. Anot A. Kulakausko, "lietuvių nacija - naujiesiems laikams būdinga pogrindinio taksonominio lygio etnosocialinė bendrija, siekianti būti lygiateise su kitomis pasaulio tautomis ir pati lemti savo likimą..." (5; 142).

Istorikas etniškumo problemą sprendžia objektyviuoju-pozityviuoju mokslo požiūriu ir daugiau akcentuoja etnoso-tautos substentiškumą, santykinį pastovumą. Todėl realių grupių, jų tarpe ir etninių bendrijų, narystės, ribų, teisių klausimai sprendžiami abstrahuojantis nuo jų santykių socialinėje erdvėje. Etniškumas - objektyvi duotybė, aprioriška žmonijos ypatybė. Šiuolaikinėje "vakarietiškoje" socialinių mokslų raidoje šis požiūris nėra plačiai atstovaujamas ir rimtai kritikuojamas, nors kai kas (Kraufordas) pasisako už visų šių etniškumo fenomeno tyrimų būdų integraciją (7; 4).