Toliau aš norėčiau aptarti kai kurias XIX amžiaus realijas, prie kurių prisitaikė Vilniaus žydų revoliucionieriai, įkūrę Visuotinę žydų darbininkų sąjungą Rusijoje ir Lenkijoje. Reikia pasakyti, kad tie žmonės, kūrę žydų Bunda, buvo aprusėję žydai. Aleksandras Kremeris, laikomas „Bundo tėvu", XIX a. pabaigoje net nemokėjo taisyklingai rašyti jidiš kalba. Vilniaus aprusėję žydų socialdemokratai pirmuosius savo leidinius, leidžiamus rusiškai, pasirašinėjo ne kaip „žydų", o kaip „rasų" socialdemokratai. Lenkų socialistų kaltinimai, kad esą Vilniaus žydų socialdemokratai užsiima Lietuvos rusifikacija, buvo ne be pagrindo. Nors Lenkijos socialistų partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjai siūlė integruotis Vilniaus žydų socialdemokratams atitinkamai į Lenkijos ar Lietuvos revoliucinį judėjimą, tačiau pastarieji tai atmetė ir pasisakė už vieną visą Rusijos imperiją apimsiančią socialdemokratų partiją.

Vilniaus žydų socialdemokratai daug ką darė savo iniciatyva, tačiau pagrindiniai Rusijos socialdemokratų partijos įkūrimo iniciatoriai buvo ne jie. Tokios partijos įkūrimas buvo inspiruojamas iš užsienio, ir tai darė Darbo išvadavimo grupė. Šios grupės nariai norėjo, kad juos paremtų organizacijos Maskvoje ir Peterburge, tačiau dėl dažnų areštų tai pasirodė neįmanoma. Po D. Blagojevo grupės sutriuškinimo 1885-1886 metais ilgam nutrūko netgi nuolatiniai ryšiai tarp Darbo išvadavimo grupės ir Rusijoje veikusių socialdemokratų. Tik nuo 1893-1894 metų vėl buvo atkurti pastovesni ryšiai, ir svarbiausias vaidmuo teko Vilniaus žydų socialdemokratų grupei. Dėl patogios geografinės padėties, nelegalios literatūros gabenimo per sieną tradicijų, vietinių žydų nuveikto organizacinio darbo, Vilnius tapo svarbiu formuojamos Rusijos socialdemokratijos konspiraciniu centru. Kaip tik 1893-1894 metais Vilniaus žydų socialdemokratai pabandė užsiimti platesne organizacine veikla, tačiau tada pritrūko patikimų žmonių ir organizacijų kituose miestuose. Vilniečiai tada nutarė siųsti savo žmones į kitus Rusijos imperijos miestus (net ir į Varšuvą) ir šitaip išplėsti savo įtaką. Tiesa, santykiai tarp vilniečių ir kai kurių kitų Rusijos imperijos miestų socialdemokratų nebuvo subordinuoti. Ne visi rusų socialdemokratai buvo linkę pripažinti vilniečių pretenzijas tapti pagrindiniais Rusijos socialdemokratų partijos organizatoriais. Kita vertus, santykiai tarp vilniečių ir Darbo išvadavi­mo grupės taip pat buvo komplikuoti. Vilniečiai laikė save autoritetingais darbininkų organizavimo dalykuose, buvo pasiruošę, jei reikia, ginti savo nuomonę ir nebuvo linkę aklai klausyti visų nurodymų iš užsienio. Dėl to tarp G. Plechanovo rato žmonių užsienyje susidarė nuomonė, kad Vilniaus