Pabrėždamas Lietuvos valstybinį atskirumą nuo Lenkijos K. Avižonis tik retkarčiais prisimena „lietuvių-lenkų valstybę“. Net karalių jis visur vadina Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.19 Tai reiškė, anot jo, kad „lietuvių-lenkų valstybės“ priekyje buvo ne karalius, o Lietuvos didysis kunigaikštis. Net „pacta conventa, autoriaus nuomone, buvo sudaromi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jis buvo renkamas kaip didysis kunigaikštis.20 Anot autoriaus, Liublino unija „nedaug tegalėjo paveikti pagrindinius Lietuvos valstybės santvarkas įstatymus“. Todėl Lietuvos valstybė ir po šios unijos turėjo pasilikti visiškai atskira, savarankiška ir nepriklausoma, sudariusi tik sąjungą su Lenkija21. Unijoje vyravęs lietuviškas federacijos projektas. Tokie Lietuvos didikai kaip Chodkevičiai, Radvilos ir Sapiegos neigę šlėktos keliamą anarchiją ir jos šūkį „nihil novi“. Didikai norėję stiprinti valstybę. Tuo tarpu autorius visai nekreipia dėmesio į tai, kad didikų oligarchinė valdžia jau nuo XVII a. stūmė valstybę į pražūtį.

Polonizacija atėjusi į Lietuvą per bažnyčią, mokyklą, teisinę-administracinę valdžią ir asmeninius ryšius. Lietuvis tapo ne etniniu, o valstybiniu pamatu. Valstybė be centro valdžios, su išpūstu sritiniu partikuliarizmu, teismais be vykdomosios galios, be valstybės iždo ir savos kariuomenės, o „nuogam karaliui“ buvo pavesta vienam ginti tėvynę. Tačiau nesuprantama, kaip tokia blogai bajorų valdoma valstybė išgyveno iki XVIII a. pabaigos. Į tai autorius neatsako ir tokio klausimo nekelia.

Mūsų kritiškosios istoriografijos pradininkas Konstantinas Jablonskis jau sovietiniais laikais sugebėjo išsaugoti savo originalų požiūrį į uniją.22 Jis manė, kad Krėvos sutarties galia truko tik 7 metus, t. y. iki 1392 m.