Atsakydamas į pirmąjį klausimą, autorius rėmėsi Dusburgu, Ordino dovanojimo raštais prūsams, 1249 m. Christburgo sutartimi. Prūsijoje liaudis sudariusi daugumą ir tik Kryžiuočių ordinas pavertė juos priklausomais žmonėmis.

Tas pats procesas vykęs ir Livonijoje. Pvz., Christburgo sutartį pasirašę laisvieji prūsai — nobiliai; pagal Prūsijos landmistro privilegiją prūsui Posumeliui (1275 m.), kuria jis atleidžiamas nuo dešimtinės bei valstietiškų darbų ir tarnybos bendruomenei, Posumelis iš valstiečio tapęs laisvu žmogumi (nobiliu). V. Pašuta ir kiti istorikai laikėsi nuomonės, kad Ordinas derybas vedė tik su kihningaisiais, vadinasi, jie turėjo laisvę, o valstiečiai buvo priklausomi. Sutikti su H. Lovmianskio išvada, jog XIII a. laisvoji liaudis sudarė absoliučią daugumą, sunkoka. Tikriausiai pradinis feodalizacijos procesas pasireiškė dar iki Ordino įsigalėjimo Prūsijoje.

Panaši padėtis buvo ir Lietuvoje. Pats autorius pastebėjo, kad valstiečiai ne iš sykio ir ne be protesto tapo priklausomais žmonėmis¹³.

Kalbėdamas apie stambiąją žemės nuosavybę, H. Lovmianskis nesutiko su kitų istorikų nuomone, kad Lietuvoje iki Krėvos unijos buvo gana stambi paveldima bajorų nuosavybė. Jis manė, kad stambios valdos atsirado tik nuo XV a. pradžios dėl didžiojo kunigaikščio dovanojimų. Be to, daugelis dovanotų valdų buvę retai gyvenamose Rytų Lietuvos ir Juodosios bei Baltosios Rusios žemėse. Tai patvirtina nuomonę, kad stambioji žemėvalda atsiradusi vėlokai. Autorius rašo, kad "valdą, susidedančią iš kiemo ir daugiausia iš vieno kaimo, reikia laikyti maksimalia nobilių nuosavybe iki monarchijos susidarymo"¹⁴. XIV a. pabaigos Lietuvos bajorų stambioji nuosavybė buvusi tokio pat dydžio kaip prūsų nobilių, užkariavus Ordinui. Vadinasi, kad ilgai žemvaldystėje nebuvo jokių pokyčių, be to, vargu ar galima griežtai apibrėžti "maksimalią nobilių nuosavybę".

H. Lovmianskis manė, jog XIII a. vyraujanti feodalinės žemėvaldos sistema buvo beneficija. Ji galėjusi susidaryti didžiajam kunigaikščiui dovanojant žemę už karinius ir kitus