Teritorinės organizacijos tapsmas

Valstybingumo pažangą geriausiai atspindi teritorinės ir administracinės organizacijos kūrimas. Nesant transpersonalinės valstybės sampratos ir centrinių valdžios institucijų, valdovo asmuo buvo lemiamas valstybę integruojantis veiksnys⁷. Tačiau ši valdžia nebuvo visais laikais vienodai stipri ir dažnai priklausė nuo susiklosčiusių aplinkybių. Staigus „civilizacijos priartėjimas“ Rytų Pabaltijyje XIII a. pradžioje iš esmės pagreitino valdžios konsolidaciją Lietuvoje. Ypač svarbi buvo monarchijos idėja, kuri lietuvių gentis vienijusio Mindaugo dvarą pasiekė Šventojo Sosto bulių tekstais. Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi procesas primena kitų Europos šalių etnogenezę ir politinės organizacijos tapsmą, kuriame reikšmingas vaidmuo priklausė antikinę tradiciją menančiai krikščionių Bažnyčios struktūrai ir jos sukurtam organizaciniam modeliui. Valdovo karūnacija Vidurio Rytų Europos ir Skandinavijos valstybėse žymėjo sėkmingą politinės konsolidacijos proceso pabaigą. Šių regionų valstybių buvo perimta ir praktikuota karaliaus valdžios pašventinimo tradicija, kurios ištakos siekė 754 m. frankų valdovo Pipino Jaunesniojo ir popiežiaus Stepono II sąjungą. Nuo to laiko Vakarų krikščioniškajame pasaulyje įsitvirtino nauja monarchijos samprata: bažnytinis patepimas ir karūnacijos ceremonialas tapo karališkos valdžios pripažinimo sąlyga, o sykiu ir jos išskirtinumo išraiška⁸. Kita vertus, sėkminga krikščionybės sklaida buvo įmanoma tik ten, kur egzistavo tvirtesni politiniai dariniai. Šią universalią įtampą aptinkame XIII a. vidurio Lietuvoje. Ankstyviausiuose šaltiniuose lietuviai pasirodo kaip gretimus kraštus sėkmingai plėšiančių, bet politiškai menkai integruotų vyrų būriai. Mindaugas pradėjo savo ekspansiją iš paveldėto domeno, kuris driekėsi dabartinėje Pietų Lietuvoje, padedamas savo kariaunos⁹. Tačiau stiprėjanti Mindaugo valdžia susidūrė su rimta legitimacijos problema. Išeitį iš šios politinės krizės, kuri greičiausiai sužlugdė ne vieno ankstesnio pagonių vado valdžią, suteikė sąjunga su Livonijos ordino magistru Andriumi Štirlandu. 1251 ir 1253 m. Mindaugo krikštas ir karūnacija išsprendė dvejopą lietuvių valdovo problemą. Jis buvo priimtas į krikščioniškųjų karalių šeimą, ir ši nauja padėtis leido jam įtvirtinti savo suverenią valdžią tuometinės Europos dalyje, kartu galutinai išsiskirti iš kitų į valdžią pretenduojančių kilmingųjų krašto viduje.

Kaip žinoma, Mindaugo pasiekimas liko epizodas ir monarcho valdžia turėjo ieškoti

___

6 Be ankstesnėse nuorodose cituotų, minėtini šie svarbesni darbai apie XIII–XIV a. Lietuvos valstybės struktūras: Ochmański J. Uwagi o litewskim państwie wczesnofeudalnym // Roczniki historyczne. 1961, t. 27, s. 143–160; Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996; Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities. Vilnius, 1998; Gudavičius E. Lietuvos valstybės struktūra Gedimino laikais // to paties Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos. Vilnius, 2002, p. 133–141. Istoriografinės apžvalgos: Gudavičius E. Ar pasistūmėta sovietinėje istoriografijoje po Henriko Łowmiańskio „Studijų apie Lietuvos valstybės ir visuomenės genezę“ // Lietuvos istorijos studijos. 1998, t. 5, p. 7–21; Jurkiewicz J. Mindaugas Lenkijos XIX ir XX a. istoriografijoje // Lituanistica. 2003, t. 4, p. 3–17.

7 Plg. Graus Fr. Die Entstehung der mittelalterlichen Staaten in Mitteleuropa // Historica. 1965, t. 10, 1965,
S. 5–65.

8 Schieffer R. Die Rolle der Kirche bei den Reichsbildungen der Franken und anderen Völker bis zum mittleren 13. Jahrhundert // Lietuvos valstybės susikūrimas: palyginimas europiniame kontekste (rengiama spaudai).

9 Žr. plačiau: Gudavičius E. Mindaugas, p. 137 ir toliau.