daug hipotezių. Didaktiniu požiūriu tai pateisinama, tačiau ar bus suprasta kitų akademinės bendruomenės atstovų?

Įžvelgiame Lietuvos istorijos sintezės struktūros panašumų su istorijos vadovėliu kaip darbo knyga. Joje, kaip ir mokomojoje priemonėje, taikomas tas pats atvarto principas (vienam atvartui – viena tema). Tokia struktūra leidžia skaitytojui pasirinkti jį sudominusią temą ir taip sukuria trumpas istorijos pasakojimo situacijas. Tai itin patogu mobilioms šiandienos visuomenėms, neturinčioms laiko skaityti knygą nuosekliai, t. y. nuo pradžios iki pabaigos. Taip pat šioje sintezėje atrasime kuriant vadovėlius taikomą „medijų mazgo“¹¹  principą – kairėje atvarto pusėje matome pagrindinį tekstą, o dešinėje – „dirbančiąją dalį“. Tačiau kitaip nei Lietuvoje išleisti istorijos vadovėliai, kuriuose vaizdai dažniausiai atlieka tik vieną iš galimų funkcijų – dekoratyvinę (nesant detalių analizių, šią išvadą darome remdamiesi bandomaisiais tyrimais), šiame veikale labiau orientuojamasi ir į vaizdų informacinę (vaizdas kaip dokumentas) bei provokacinę (vaizdas kaip smalsumo, mąstymo žadintojas) funkcijas.

Tiesa, kai kurių sintezėje pateiktų vaizdų informacine verte būtų galima suabejoti. Paprastai dokumentinės fotografijos tikslas yra perteikti būdingus vieno ar kito objekto bruožus. Knygoje atrasime architektūros objektų nuotraukų, kuriose blogai pasirinktas fotografavimo taškas nesuteikia informacijos apie fiksuotą objektą. Vienas iš tokių neinformatyvaus vaizdo pavyzdžių – Medininkų pilies nuotrauka (p. 83). Ji dėl minėtų priežasčių veikiau laikytina ne architektūros objekto, o architektūrinio peizažo nuotrauka, kuri šios pilies nemačiusiam knygos skaitytojui mažai ką praneša apie, kaip tekste rašoma, autentiškiausią vaizdą išlaikiusį pagoniškosios Lietuvos paveldo objektą. Taip pat informacinę ir ypač provokacinę vaizdų vertę veikale mažina jų demonstravimo „defektai“. Mokyklinių vadovėlių iliustravimo ir koncepcijos aspektus tiriantis Alainas Choppinas pažymi, jog vizualių priemonių poveikis priklauso nuo tokių dalykų kaip vaizdo ir teksto / kitų vaizdų išdėstymo santykis, vaizdo dydis¹². Nors „Senosios Lietuvos istorijos“ autorius yra deklaravęs principą „nuo vaizdo prie teksto“ (o ne „nuo teksto prie vaizdo“)¹³, pasitaiko atvejų, kai dėl teksto gausos yra paaukojamas vaizdas, nesilaikoma vaizdo ir teksto proporcijos principo (p. 154–155).

Pastebėjimus apie A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istoriją“ norisi užbaigti retoriniu klausimu. Kadangi istorikai – tyrėjai ir didaktikai – pripažįsta, kad Lietuvos istoriografija, Atgimimo laikais turėjusi didžiulį poveikį visuomenei, vėliau nesugebėjo išnaudoti savo, kaip istorinės sąmonės formuotojos, išteklių (nūnai informacija apie istoriją dažniausiai gaunama ne iš konkrečių istorikų darbų, o kitų istorinės informacijos šaltinių)¹⁴, tad galbūt lengvai suprantama, vizualiai patraukli ir sukurianti trumpas pasakojimo situacijas
A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ reabilituos prarastą Lietuvos istoriografijos vaidmenį visuomenėje?

Rūta Šermukšnytė

___

11 „Medijų mazgas“ (vok. Medienverbund) – tai Joachimo Rohlfeso sąvoka. Anot šios sąvokos autoriaus, tai keletas teksto, vaizdo ar mokymuisi bei darbui skirtų priemonių kombinacijų. Rohlfes J. Geschichte und ihre Didaktik, S. 311–312.

12 Choppin A. Aspekte der Illustration und Konzeption von Schulbüchern // Schulbücher auf dem Prüfstand: Perspektyven der Schilbuchforschung in Europa (Studien zur Internationalen Schulbuchforschung. Bd. 75) / Hg. K. P. Fritzsche, Frankfurt am Main, 1992, S. 144.

13 Gyvosios istorijos programa…, p. 26.

14 Bakonis E. Du istorinės didaktikos šaltiniai. Zenonas Ivinskis ir Aleksejus Vaginas // Lietuvos sovietinė istoriografija. Vilnius, 1999, p. 161; Jakubčionis A. „Baltų dėmių“ užpildymas: ko nežinojo išeivijos istoriografija // Ten pat, p. 100; Ragauskas A. Istorinis filmas ir šiuolaikinė kultūra // Naujasis židinys. 2001, Nr. 12, p. 711.