XIV–XV a. dokumentuose (išskyrus 1388 m. privilegiją) žinios apie įkaitą gana fragmentiškos, mažiau informatyvios, tačiau kur kas gausesni XV a. pab.–XVI a. pirmųjų dešimtmečių šaltiniai padeda atsakyti į daugelį klausimų. Būtent leidžia apibrėžti įkaito instituto turinį, nustatyti įkaito teisės objektą ir subjektus, įkeitimo procedūrą, įkaito trukmę ir t. t.

Įkaito instituto turinys pakankamai išsamiai apibrėžtas šią problemą tyrinėjusių autorių darbuose, šiek tiek pakoreguotas atskirame straipsnyje³², todėl čia apsiribosime pačiu bendriausiu jo apibūdinimu. Įkaitas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo turto perdavimas įkaito laikytojui (kreditoriui) be teisės šį turtą nusavinti, t. y. įkaitas, jo laiku neišpirkus, netampa kreditoriaus nuosavybe, o lieka įkaitu „amžinai“³³. Be to, įkaito teisė, kaip teisingai pastebėjo M. Tovstolis, įkaitą traktuoja kaip nedalomą visumą, o tai reiškia, kad dalinis kreditoriaus pretenzijų patenkinimas nereiškia sandorio pabaigos³⁴. Teisė į įkaitą pasibaigdavo sumokėjus visą įkeistu turtu garantuotą skolą. Čia pateiktas įkaito apibūdinimas bendriausiais bruožais leidžia apibrėžti ir įkaito objektą – įkeisti buvo galima kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Šiuo klausimu nedaug konkretumo ir Pirmajame Statute³⁵. Tačiau ikistatutiniuose įkeitimo raštuose ir teismo bylose įkaito teisės objektas atsiskleidžia kur kas visapusiškiau: tai ne tik šiaip daiktai³⁶ (kilnojamasis turtas) ar pavieniai dvarai³⁷ bei ištisos žemės valdos ir naudmenys³⁸ (nekilnojamasis turtas). Didysis kunigaikštis įkeitinėjo miestus su valsčiais, seniūnijas³⁹ (tiksliau pasakius – urėdus, kurie visada turėjo „materialų pagrindą“), „įkaito <…> objektas galėjo būti ir įvairūs pajamų šaltiniai: mokesčiai, teismo rinkliavos, muitai

_____________________________________________________

31 Žr. M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija, p. 43. Tiesa, S. Vansevičius 1962 m. rašė: „<…> XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje atsirado žemių, įkeistų už skolas“ (žr.: S. Vansevičius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės privilegijos. Vilnius, 1962. P. 7).

32 С. Лазутка, Л. Ульвидайте. Правовые нормы залога, c. 59–63.

33 Anot M. Vladimirskio-Budanovo, tai išskirtinis „lietuviško“ įkaito bruožas (М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение // Архив юго-западной России. Киев, 1911. T. VI, ч. VIII (toliau – М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение), c. 8).

34 М. Товстолiс. Суть застави за Лiтовським Статутом // Працi Комiсiї для виучування iсторiї захiдньо-руського та yкраїнського права при Укр. Акад. Наук. Киiв, 1929, вип. VI, с. 5.

35 „<…> įkeistą daiktą <…> kitam įkeistų <…>“ (Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 231, X. 4 str.); „<…> įkeistas valdas atgauti <…>“, „<…> dvarą ar kitą kurį nors savo daiktą <…> įkeistų <…>“, „<…> nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą <…>“ (ten pat, X. 5 str.) ir t. t. Vėlesnėje išplėstinėje Statuto redakcijoje minimi įkeisti žmonės (Ten pat, p. 234, X. 11, 12 str.) [citatose išskirta – L. S.].

36 „<…> заставилъ есми ему сыкгнетъ золотый <…>“ (Русская Историческая Библиотека (toliau – РИБ). Петербург, 1903. т. 20, стб. 363–364, № 277 – tarp 1516 m. dokumentų); „<…> выкупили сребро <…> которое было в заставе <…>“ (Ten pat, stulp. 825–826, Nr. 187 – tarp 1514 m. dokumentų); „<…> заставил есми ему шапку <…>“ (Ten pat, stulp. 1525–1526, Nr. 197 – tarp 1521 m. dokumentų); „<…> чару и ковшъ его милость заставилъ мне <…>“ (Документы и регесты к истории литовских евреев. Санкт-Петербург, 1882. T. I (1388–1550), с. 98, № 69 – 1519 m.) [citatose išskirta – L. S.]. Kai kurie LM knygų aktai (žr. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Vilnius, 1995 (toliau – LM. 8 UžK), p. 281–282, Nr. 365 – 1508 m.) šia prasme labai informatyvūs – juose ištisi įkeistų daiktų sąrašai: šventenybės, brangenybės, kailiniai ir kt.

37 РИБ. Cанкт-Петербург, 1910. T. 27, стб. 534–535, № 22 (1494 m.); АЛМ, т. I, вып. 1, с. 92–93, № 237 (1496 m.); вып. 2, Варшава, 1897, с. 173, № 733 (1506 m.) ir kt.

38 АЛМ, т. I, вып. 2, с. 68, № 557 (1500 m.); с. 86–87, № 595 (1501 m.) ir kt.

39 LM. 8 UžK, p. 185, Nr. 187 (1507 m.); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 11 (1518–1523). Įrašų knyga 11, Vilnius, 1997 (toliau – LM. 11 Įrašų), p. 58, Nr. 23 (1518 m.); Акты Литовско-Русского государства, изд. М. Довнар-Запольским (1390–1529). Москва, 1899, вып. 1 (toliau – АЛРГ), с. 167, № 147 (1519 m.) ir kt.