Pažymėtina, jog prekybos įmonių ekonominė padėtis vokiečių okupacijos laikotarpiu buvo labai sunki. Antai 1942 m. mažmeninės prekybos įmonių apyvarta sudarė tik 139,7 mln., o 1943 m. – 152,9 mln. reichsmarkių (žr. 1 ir 2 lenteles). Vadinasi, vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui 1942 m. teko prekių tik maždaug už 50, o 1943 m. – maždaug už 55 reichsmarkes38 . Didesnė mažmeninės prekybos įmonių apyvarta buvo tik didmiesčiuose ir kituose didesniuose miestuose, kadangi gyventojai daugumą savo lėšų išleisdavo maistui, o kaimo ir iš dalies mažesniųjų miestų gyventojai nemaža jiems reikalingų maisto produktų pasigamindavo patys. Beje, dėl tokios padėties kalta ir prekių normavimo sistema: ūkininkams ir kitiems maisto produktų gamintojams nebuvo duodamos maisto kortelės, o pramoninių prekių gyventojams taip pat buvo skiriama labai mažai, be to, daugelis jų irgi buvo normuojamos ir visų pirma urminių bazių paskirstomos savo vietovės, t. y. miesto ar miestelio, parduotuvėms, o tai, kas likdavo, – kitoms tolesnių vietovių mažmeninės prekybos įmonėms. Antai 1942 m. vidutiniškai vienam Kauno gyventojui teko prekių maždaug už 239 reichsmarkes, vienam Vilniaus gyventojui – maždaug už 137 reichsmarkes, vienam Šiaulių gyventojui – maždaug už 227 reichsmarkes, vienam Panevėžio gyventojui – maždaug už 184 reichsmarkes, o visoje kitoje Lietuvos teritorijoje vienam gyventojui vidutiniškai teko prekių maždaug už 33 reichsmarkes39 . Be to, kalbant apie mažmeninę prekių apyvartą krašte nacių okupacijos metais, reikia paminėti, kad gana nemažą visos mažmeninės prekybos apyvartos dalį sudarė okupantams realizuotos prekės. Vokiečių kariuomenė, okupantų civilinės administracijos įstaigų, bendrovių valdininkai, kolonistai iš mažmeninės prekybos įmonių masiškai ėmė įvairias prekes. Jiems priklausė gerokai didesnės maisto produktų normos pagal vokiškas „W“ korteles, jie visuomet gaudavo leidimus pramoninėms prekėms. Todėl 1 ir 2 lentelėse nurodyta mažmeninė prekių apyvarta toli gražu neparodo civiliams gyventojams paskirstytų prekių vertės (tačiau dėl statistinių duomenų stokos neįmanoma nustatyti okupantų dalies mažmeninėje apyvartoje). Svarbiausios tokios sunkios ekonominės mažmeninės prekybos įmonių padėties priežastys buvo didžiulis prekių trūkumas, dideli mokesčiai, didelės prekių transportavimo, kuro įsigijimo išlaidos ir kt. Be to, mažmeninės prekybos įmonėms buvo nustatytas palyginti labai mažas gaunamų ir parduodamų prekių kainų skirtumas, kuris dažnai negalėdavo padengti išlaidų. Pavyzdžiui, vartotojų kooperatyvai už parduodamas prekes tegaudavo 3–5 proc. prekybinių nuolaidų40.

36 Valstybinė prekyba Šiauliuose atidarė valgyklą // Į Laisvę. 1942, gruodžio 30, Nr. 304 (465).

37 Sav. Pagalbos miesto centro valgykloje kasdien pietauja apie 120 asmenų // Į Laisvę. 1942, kovo 21, Nr. 68 (229).

38 Apskaičiuota remiantis 1 ir 2 lentelėmis bei Statistische Berichte für das Ostland. 1942, Nr. 7/8, p. 283.

39 Apskaičiuota remiantis Statistische Berichte für das Ostland. 1942, Nr. 7/8, p. 283; 1943, Nr. 11/12, p. 373.

40 1942 07 29 „Lietūkio“ Instruktorių–revizorių skyriaus vedėjo raštas (Pro memoria Nr. 3) // LCVA. F. 599, ap. 6, b. 323, l. 49–50.