Specialistas empirikas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių recenzuojantis kino ir televizijos produkciją, istorijos ir audiovizualinių priemonių santykius dažnai supranta pernelyg supaprastintai, neišmanydamas kino ir televizijos žanrų, nesuvokdamas audiovizualinės istorijos specifikos (lyginant ją su rašytine istorija), kino ir televizijos produkciją vertina remdamasis vien istoriografijos masteliu – aiškinasi, ar filmas / laida tiksliai pavaizduoja praeitį, ar esama nutylėjimų bei falsifikacijų (recenzuojant vaidybinį filmą ypatingas dėmesys kreipiamas į aprangą, dekoracijas, dialogus ir pan.)²⁹. Skaitant Lietuvos akademinės bendruomenės atstovų atsiliepimus apie istorinį filmą ar televizijos laidą išryškėja tendencija, kad istorijos ar kitų sričių specialistai, reaguodami į audiovizualines Lietuvos istorijos reprezentacijas, dažniausiai dėmesį atkreipia tik į žodžiais išreikštą turinį – juos piktina nepaminėtas vienas ar kitas faktas, neteisingai apibūdintas tam tikros asmenybės vaidmuo ir pan.³⁰  Pasitaiko atvejų, kai, nesuvokdami audiovizualinių ir rašytinių istorijos diskursų esminių skirtumų, istorikai neigiamai vertina ne tik empirinį, bet ir estetinį audiovizualinės istorijos lygmenį³¹. S. Quandtas teigia, kad tokie kritikai nori matyti informavimo ir švietimo funkcijas, nors istorija šimtmečiais buvo ne tik naudinga, bet ir džiuginanti³².

Istorikui įveikus anksčiau minėtus mąstymo „barjerus“ ir ėmus bendradarbiauti su kino ir televizijos kūrybiniais specialistais, iškyla naujų kliūčių dėl mokslo negebėjimo užsiimti savo tyrimų populiarinimu. Šios akademinės bendruomenės ypatybės visų pirma pasireiškia istorikų

___

 ²⁶ Rüsen J. Lebendige Geschichte. Grundzüge einer Historik III: Formen und Fuktionen des historischen Wissens. Göttingen, 1989, S. 20

 ²⁷ Žr.: Bumblauskas A. Herojų paieškos, p. 8–9; Ragauskas A. Istorinis filmas ir šiuolaikinė kultūra // Naujasis židinys. 2001, Nr. 12, p. 709; Žr. taip pat:
Quandt S. Geschichte im Fernsehen. Perspektiven der Wissenschaft // Geschichte im Fernsehen, S. 15–16; Stolte D. Geschichte als Programmauftrag // Idem, S. 25; Toplin R. B. The Filmmaker as Historian, p. 1210–1211.

 ²⁸ Quandt S. Geschichte im Fernsehen, S. 15.

 ²⁹ Žr.: Toplin R. B. The Filmmaker as Historian,
p. 1210–1213; Ferro M. Gibt es eine filmische Sicht der Geschichte? // Bilder schreiben Geschichte: der Historiker im Kino / Hg. R. Rother. Berlin, 1991, S. 17; Hickethier K. Geschichte und Film. Zur Einleitung // Der Film in der Geschichte / Hg. K. Hickethier. Berlin, 1997, S. 9. Robero Brento Toplino bei Knuto Hickethiero nuomone, tokie svarstymai yra mažai vaisingi, nes dažniausiai konstatuojama, kad filmas neatspindi istorinio kompleksiškumo ir visapusiškumo. R. B. Toplinas, remdamasis dokumentinių filmų kūrėjų pastebėjimais, teigia, kad kompleksiškas bei visapusiškas praeities reprezentavimas audiovizualinėse priemonėse sunkiai realizuojamas, be to, dėl susikoncentravimo į detales bei sudėtingumo nepriimtinas žiūrovams.

³⁰ Kaip pavyzdžiai paminėtinos šios publikacijos: „Aš pirmiausia ieškau Lietuvos“. L. Vanago pokalbis su
R. Jasu // Kalba Vilnius. 1994, balandžio 8–14, p. 7; Ilgūnas G. Kodėl „Būtovės slėpiniai“ slepia skaudžią tiesą? // Lietuvos rytas. 1995, liepos 12, p. 3; Samalavičius A. Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija // Kultūros barai. 2004, Nr. 2, p. 14; Zinkevičius Z. Istorijos iškraipymai. Vilnius, 2004, p. 86.

³¹ Lietuvoje formaliu požiūriu kritikos sulaukė minėti „Būtovės slėpiniai“. Žiūrovė – istorikė Aldona Žaliauskienė „Tiesoje“ išsakė nuomonę, kad toks svarbus Lietuvos istorijos laikotarpis kaip Mindaugo Lietuva, aptartas vienoje iš televizijos ciklo laidų, negali būti perteiktas telešou elementais. Žr.: Žaliauskienė A. Kodėl menkinama Lietuvos valstybės istorija? // Tiesa. 1994, kovo 30, p. 7.

³² Quandt S. Historische Fachberatung, S. 105.