Viena iš filmo medžiagų – videokamera užfiksuota kolektyvinė politinių kalinių ir jų artimųjų atmintis (interviu būdas). Represuotų asmenų pasakojimuose prisimenamos suėmimo aplinkybės, nežmoniška kelionė į kalėjimo vietą, sunkios gyvenimo sąlygos joje, prižiūrėtojų nejautrumas žmonių kančioms, pavieniai įvykiai. Pažymėtina, kad tokia informacija kartojasi daugelyje šio pobūdžio dokumentinių filmų, laidų, literatūrinėje memuaristikoje – kinta tik kančių vietos, datos, kankintojų ir nukentėjusiųjų pavardės. Anot Irenos Šutinienės, kalbėjimas apie praeityje patirtas traumas – tai vienas iš jų psichologinės įveikos būdų⁴⁰. Socialinės atminties tyrėjai atkreipia dėmesį į atminties nepatikimumą. Atmintis, anot Johannes’o Friedo, tai iškraipymo ir išstūmimo menas, nuolat pasirengęs manipuliuoti, sąlygojamas konkrečios situacijos ir nieko bendra neturintis su racionalia istorijos interpretacija⁴¹.

Tačiau šioje dokumentinėje juostoje neaptiksime prisimenančiųjų pasisakymus koreguojančių ir interpretuojančių specialistų informacijos, todėl stokojama bet kokio analitinio ir kritinio žvilgsnio iš šalies išgyventos ir papasakotos istorijos atžvilgiu. Tai liudija, jog filmo kūrėjams informacijos patikimumo kriterijus nebuvo svarbus.

Specifinį vaidmenį šiame dokumentiniame filme atlieka diktorius. Jo tekste pateikiami pagrindiniai faktai apie Karlagą, nukentėjusiųjų ar jų artimųjų ekspedicijos vietas, kalėjusiuosius ir pan. Įvykių priežastys nepateikiamos, o dažniausiai konstatuojama esama ar buvusi situacija. Dėmesį atkreipia diktoriaus kalbinė artikuliacija (ji perdėm emocinga) bei formuluotės. Karlago baisumus nusakančioje kalboje gausu metaforų, suteikiančių buvusiai kalinių aplinkai aktyvaus tarpininko savybių („tremtis“, „žemė pasiglemžė“, „bežadė stepė neišgirdo“, „NKVD įkalinimo lageriai plėtėsi kaip baisi piktžaizdė“ ir t. t.). Mėgstamos binarinės opozicijos – „patriotiškai mąstantieji“ ir „okupantai“, superliatyvai („gražiausi jaunystės metai“, „baisiausia tardymo vieta“, „kukliausias paminklas“), suteikiantys kalbai vertybinį atspalvį, įteigiantys vienareikšmišką ir supaprastintą juodą ir baltą praeities aiškinimą. Tad diktoriaus kalbą būtų galima apibūdinti kaip jausmingą, vaizdingą, įtaigią ir kupiną afektyviai perteiktų vertinimų.

Nukentėjusiųjų prisiminimai ir diktoriaus tekstas papildomi kalėjimo vietų, buvusių kapų, mirtininkų kameros scenomis, kurios atlieka kančių lokalizacijos bei detalizacijos funkciją. Ekrane matome ir operatoriaus užfiksuotų tautinės (trispalvė), religinės (kryžiai) simbolikos, memorialinių praktikų (kryžiaus, paminklinių lentelių statymo bei jų šventinimo Karlago aukoms atminti) vaizdų, turinčių specifinį semantinį krūvį. Šie kančias įprasminantys simboliai ir ritualai lietuvių žiūrovui „atpažįstami“ kaip savi, tautiniai, todėl turintys stiprinti tautinio solidarumo jausmą. Pažymėtina, kad filme išvystame minimalų ikonografinės medžiagos kiekį (tai asmenų nuotraukos bei dokumentai).

Ekspertų stoka, minėtas diktoriaus kalbos pobūdis, vaizdų semantinis krūvis byloja, kad filmo kūrėjams faktografinės informacijos

___

40 Šutinienė I. Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas // Filosofija, sociologija. 2002, Nr. 1,
p. 59–62.

41 Fried J. Buch und Erinnerung // Europäische Geschichtskultur im 21. Jahrhundert. / Hg. H. Schäfer. Bonn, 1999, S. 145.