Istorikas Steve J. Sternas, tirdamas Lotynų Amerikos istoriografiją, susietą su Wallersteino KPS teorija, pabrėžia, kad ši prieiga neabejotinai viena geriausių per pastaruosius du dešimtmečius Vakarų socialiniuose moksluose⁷⁴, o kita vertus, neišvengiamai provokuoja aštrią diskusiją dėl to, kad Wallersteinas siekia iš dalies dirbtinai „įsprausti“ Lotynų Ameriką į savo modelį. Sterno teigimu, pasaulinės prekybos įtaka Lotynų Amerikos regiono vidaus raidai pasitvirtina tik cukraus eksportui (šis adekvačiausiai atitinka KPS), bet nepasitvirtina sidabro eksportui⁷⁵.

Sociologas neovėberininkas Randallas Collinsas priekaištauja Wallersteinui, jog kapitalizmo atsiradimo priežastys negali būti redukuotos į pasaulinio darbo pasidalijimo ir pasaulinės prekybos atsiradimą. Anot jo, Wallersteinas į KPS teoriją neįtraukė ypač svarbios institucijų poveikio kapitalizmo atsiradimui eksplicitinės analizės, kurią aptinkame M. Weberio modernaus kapitalizmo atsiradimo modelio aprašyme⁷⁶ . Vieno svarbiausių priklausomybės teorijos kūrėjų, istorijos sociologo Franko pateiktame neeurocentriniame Vakarų iškilimo aiškinime lemiamas vaidmuo teikiamas ne savaiminiams Vakarų pranašumams, bet apie 1800-uosius metus prasidėjusiam Rytų nuosmukiui. Europa, anot Franko, savarankiškai nesukūrė pasaulinės ekonomikos sistemos, priešingai, dėl Amerikos aukso įsitraukė į seniai egzistuojančią Afroeurazijos ekonominę sistemą. Vieninteliai regionai, kurie vyravo pasaulyje iki 1800 m., buvo Azijoje. Jo nuomone, vadovaujantį vaidmenį atliko ir pasaulio ekonomikos centras buvo Kinija, o ne Portugalija XVI a., Olandija XVII a. ar Anglija XVIII a.⁷⁷

Kita sritis, kelianti abejonių Wallersteino KPS teorijos kritikams, yra kultūros ir politikos reikšmė šiai sistemai. Nemarksistai istorijos sociologai Danielius Chirotas ir Thomas
D. Hallas kaltina KPS teoriją perdėtu ekonomizmu, dėmesio stoka kultūros procesams ir mechanizmams, be kurių neįmanomas ir ekonominis gyvenimas⁷⁸. Be to, jie prieštarauja Wallersteino požiūriui dėl KPS teorijoje preferuojamo ekonominio konteksto ir teigia ekonominių bei politinių procesų dialektiškumą. Anot jų, ekonominio ir politinio kontekstų sintezė išvengtų besąlygiško pritarimo vienam ar

___

73 Wesseling H. Overseas History // New Perspectives on Historical Writing, 1992, p. 80–81.

74 Stern S. J. Feudalism, Capitalism, and the World-System in the Perspective of Latin America and the Caribbean // Confronting Historical Paradigms: Peasants, Labor, and the Capitalist World System in Africa and Latin America. Madison: The University of Wisconsn Press, 1993 (23–83), p. 36–37.

75 Ibidem, p. 52–54.

76 Collins R. Weber’s Last Theory of Capitalism: A Systematization // American Sociologica Review, 1980,
vol. 45, no 6 (925–942), p. 938–940.

77 Frank G. ReOrient. Global Economy in the Asian Age. Berkely: University of California Press, 1998, p. 35–39.

78 Chirot D., Hall T. D. World-System Theory // Annual Review of Sociology, 1982, p. 101–102. Verta pažymėti, kad Wallersteino straipsnis “Culture as the Ideological Battleground of the Modern World-System” (iš: Global Culture: Nationalizm, Globalization and Modernity. Ed. by M. Featherstone. London, Thousand Oakes, New Delhi: SAGE, 1996 (31–55)), yra nelyg atsakas tiems kritikams. Kultūra, Wallersteino teigimu, yra kolektyvinių istorinių pastangų vienaip ar kitaip „susitvarkyti“ su socialinės-politinės tikrovės prieštaringumais, sudėtingumais, dviprasmybėmis, rezultatas. Sisteminiai prieštaringumai išreiškia ir priešingus interesus, tad kultūrai tenka juos savaip neutralizuoti, vienus interesus išstumiant už kultūros diskurso ribų, o kitus pateikiant kaip natūralios visuomenės sandaros elementus, pažangos variklį, amžiną žmogaus esmę ir pan. Šiuo atžvilgiu pati kultūros sistema tampa ideologinės interesų kovos išraiška.