Pirmojoje generacijoje J. Eretas išskyrė du puslaikius: J. Tumo (1896-1904) ir A. Jakšto (1907-1915), maty­damas juos jungiančią grandį - P. Būčį.

J. Tumo puslaikį J. Eretas sutapatino su "Tėvynės sargo" gyvavimu, primindamas jo pirmtaką "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą": "Laikydamasis šūkio „Mylėk Dievą už viską labiau, o tėvynę už save daugiau", J. Tumo laik­raštis, aukštesnė "Apžvalgos" pakopa, turėjo nepaprastą reikšmę religiniam bei tautiniam įsisąmoninimui", nes jis "sugriovė katalikybės bei lenkybės tapatybės mitą, ir Bažnyčia, apvalyta nuo lenkiškumo, pamažu tapo tvirta lietu­vybės atrama" (p. 14). "Tėvynės Sargas" domėjosi žmogumi, stengdamasis jam sudaryti tokią Lietuvą, kurioje "li­etuvis galėtų ir lietuviškai alsuoti" (p. 15).

A. Jakšto puslaikį J. Eretas sutapatino su "Draugijos" žurnalu: "Po gazietos liaudžiai dabar eina žurnalas ka­talikų inteligentams, po sangviginiško publicisto Tumo dabar pasireiškia kritiškas ideologas Jakštas, po agitato­riaus - profesorius. Tumui pasaulėžiūra buvo, kaip dabar eilei kitų aukštaičių, širdis, Dambrauskui-Jakštui gi nugarkaulis" (p. 15). Subūręs apie šį žurnalą mokslo jėgas A. Dambrauskas-Jakštas parengė būsimo universiteto Te­ologijos-Filosofijos fakultetui žymią dalį profesūros, pasirinkusios "Draugiją" savo institucija.

Šiuo puslaikiu J. Eretas iškėlė ir mažai kam žinomo kunigo Jono Balvočiaus nuopelnus, pateikė įdomių de­talių apie vyskupą P. Karevičių, parodė arkivyskupo Jurgio Matulaičio sugebėjimus suburti tikinčiuosius - "Kur jis veikė, ten formavosi eilės" (p. 19). J. Eretas dar išskyrė kelias įžymybes: Maironį, M. Gustaitį, M. Pečkauskaitę, J. Skvirecką, K. Paltaroką - iškėlė jų nuopelnus Lietuvos kultūrai, parodė, kaip šie asmenys, vienas kitą papildy­dami, sudarė vieną harmoningą generaciją.

Pirmosios generacijos abu pagrindiniai lyderiai J. Tumas ir A. Jakštas bet jų jungėjas P. Būčys mokslus buvo baigę Rytuose, kurį laiką ten ir dirbę, tačiau jie, o ir kiti jau gerai žinojo apie Vakarų mokslą, kai kurie pirmosios generacijos asmenų jau jo ir buvo "ragavę" Vakaruose. Mokslui įsigyti atsirado rėmėjų: 1900 m. buvo įsteigta Amerikoje "Motinėlės" draugija, siekianti materialiai paremti besimokančią jaunuomenę. Šia parama pasinaudo­jo keli pirmosios generacijos atstovai: J. Matulaitis, M. Gustaitis, J. Totoraitis ir M. Pečkauskaitė. 1907 m. "Moti­nėlės" fondas buvo įkurtas Lietuvoje, atsirado ir privačių šelpėjų. Taigi buvo sudarytos galimybės pirmosios gene­racijos naujos kartos elito branduoliui didėti.

Antrosios generacijos tikslą J. Eretas taip apibrėžė: "Laisvę atkovojus ir valstybę atkūrus, dabar svarbu visą naują buitį pripildyti intensyviai pulsuojančiu gyvenimu - krikščioniška visuomenė, krikščioniška valstybė