Remdamasis iš apskričių gautomis žiniomis apie aprūpinamų gyventojų skaičių ir Maitinimo valdybos nustatytomis produktų normomis, trestas sudarydavo malimo planus, kuriuose buvo nurodoma, kuris malūnas, kokių gaminių ir kiek kuriam miestui ar valsčiui privalo pagaminti ir parduoti. Malūnai savo gaminius parduodavo tų vietovių, kurioms gaminiai gaminami, kooperatyvų ar privačių prekybininkų parduotuvėms, o šios malūnų gaminiais aprūpindavo vietos gyventojus pagal maisto korteles. Kadangi gyventojų aprūpinimo maisto produktais kontrolė buvo pavesta miestų ir apskričių maitinimo ir ūkio įstaigoms ar skyriams, tai kooperatyvų ir privačių prekybininkų parduotuvės malūnų gaminius galėjo pirkti iš malūnų tik pagal šių įstaigų ar skyrių duotus leidimus25 .

Okupacijos metais viešojo maitinimo įmonės daugiausia aptarnavo vokiečių armijos karininkus, okupacinių įstaigų valdininkus, policininkus ir kitus pareigūnus. Daug reikšmės organizuotam viešajam maitinimui turėjo „Valgis“, kurį dar 1938 m. lapkričio 24 d. Kaune akcinės bendrovės pavidalu buvo įsteigusios lietuviškos ekonominės organizacijos – „Pienocentras“, „Maistas“, „Sodyba“ ir „Parama“26 . Šios bendrovės tikslas – Kaune ir didesniuose Lietuvos miestuose steigti pavyzdines valgyklas, užkandines, svetaines, barus, kavines. Kartu siekta reguliuoti patiekalų kainas bei kelti viešojo maitinimo įmonių kultūrą. Tačiau visus šiuos „Valgio“ užmojus ir įpusėtą darbą nutraukė sovietmetis. Sovietų valdžia atleido „Valgio“vadovus ir patarnautojus, o jų vieton priėmė nepatyrusius asmenis. Tiesa, sovietai nemaža nacionalizuotų privačių įmonių priskyrė „Valgiui“, tačiau daugelis jų anksčiau buvo labai blogai tvarkomos ir visuomenėje neturėjo gero vardo. Taip sovietmečiu buvo sugriautas geras „Valgio“ įmonių įvaizdis ir pasitikėjimas jomis. Maža to, nacionalizuotas „Valgis“ buvo suskaidytas, o jo pagrindu įkurti Kauno ir Vilniaus „Valgio“ trestai27 .

Prasidėjus nacių ir sovietų karui, „Valgis“ besitraukiančių raudonųjų buvo apiplėštas. Vien Vilniuje bėgliai pavogė 28 tūkst. rublių grynais, produktų – už 21 tūkst. rublių bei padarė kitų nuostolių už 15 tūkst. rublių, iš viso – už 64 tūkst. rublių28 . Bolševikus išvijus, akcininkai vėl bandė atkurti akcinę „Valgio“ bendrovę, tačiau tam tikros vokiečių civilinės valdžios įstaigos nurodė reorganizuoti Vilniaus ir Kauno „Valgio“ trestus į vieną „Valgio“ trestą, turintį skyrius Vilniuje ir Kaune. Nuo 1942 m. balandžio 1 d. „Valgis“ buvo priskirtas generalkomisariato III pagrindiniam skyriui ir pavadintas Svetainių centras „Valgis“ („Valgis“ Gaststätten Zentrale). Dalį maisto produktų „Valgis“ gaudavo iš jo įsteigtų marmelado, kavos ir ledų gamyklėlių, kitais produktais „Valgį“ aprūpindavo įvairios įstaigos, atsižvelgdamos į lankytojų skaičių ir į maisto kortelėse nurodytas maisto produktų normas, kadangi klientai buvo maitinami pagal šias korteles. 1943 m. gegužės duomenimis, „Valgis“ visoje Lietuvoje turėjo 48 įmones, iš kurių Kaune –

25 R. J. Duonos gamyba (Valst. Malūnų ir Kepyklų Tresto veikla) // Į Laisvę. 1942, geg. 26, Nr. 121 (282).

26 Krienas A. Vilniaus „Valgį“ aplanko arti pusės milijono lankytojų (Iš pasikalbėjimo su direktorium J. Klimavičium) // Į Laisvę. 1942, spalio 27, Nr. 251 (412).

27 Viešojo miestiečių maitinimo padėtis (Iš pasikalbėjimo su „Valgio“ Valdytoju K. Kleiva) // Ateitis. 1943, geg. 22, Nr. 117.

28 Krienas A. Vilniaus „Valgį“ aplanko arti pusės milijono lankytojų (Iš pasikalbėjimo su direktorium J. Klimavičium) // Į Laisvę. 1942, spalio 27, Nr. 251 (412).