Amerikoje vertė pakilo iki milijardo) emigracija – didžiulė netektis lietuvių tautai²². Tai įrodo, jog Lietuvos valdžiai žmogus – dar ne turtas, jog dar negalvojama apie antropologinį ūkį. „Dabar Brazilijos plantatoriams dovanai atiduodama tūkstančiai sveikiausių ir energingiausių žmonių net nepaklausus, į kokias sąlygas tie tūkstančiai lietuvių bus pastatyti“, – teigė K. Pakštas²³.

Lietuvių emigraciją į Šiaurės Ameriką, Braziliją, Argentiną K. Pakštas vadina dispersine emigracija, kai važiuojama bet kur, kur ką likimas neša. Išsibarstę milžiniškuose pietinės Amerikos plotuose, atsidūrę Šiaurės Amerikos didmiesčiuose, miesto kultūros nepatyrę, menkai apsišvietę arba bemoksliai ir beraščiai, neturintys inteligentiškos, veiklios vadovybės, lietuvių išeiviai pasmerkti ištirpti svetimųjų jūroje. Pažintis su lietuvių išeivija K. Pakštui leido tvirtinti, kad „po 20 metų iš 650 000 lietuvių amerikiečių liks tik menkutės skeveldros“²⁴, o „po 50 metų Amerikoje lietuvių masinės kolonijos jau bus išnykusios. Jų parapijose lietuviškų pamokslų ir giesmių tuomet sutiksime tik retomis išimtimis. Lietuviškų dienraščių jau nebebus. Jei Dėdė Semas nebeatidarys plačiau savo vartų, tai vienos kartos periode jau bus išmirę daugiau kaip 90 procentų lietuvių“²⁵. Panašus likimas lietuvių laukia ir Pietų Amerikoje, kurios vyriausybės tautinėms mažumoms nepripažįsta kultūrinių teisių, o kanonų teisė nenumato savų parapijų steigimo. Todėl Lietuvos valdžios nesirūpinimas emigracija – nuostolingas ir materialiniu, ir tautiniu požiūriu. Neplaningos, dispersinės emigracijos natūralusis prieaugis dar labiau didina bet kurią galingą tautą ir mažina lietuvių skaičių.

Požiūris į emigraciją Lietuvoje ir kitose Europos šalyse

Lietuvos valdžia iš gaivališkos emigracijos gaudama nemažą pelną (A. Eidinto duomenimis, 1920–1924 m. į iždą įplaukė apie 12 mln. litų²⁶), mažai domėjosi emigracija, žmonių pervežimu. 1922 m. priimtas emigracijos įstatymas reguliavo užsienio laivų linijų agentūrų (12) veiklą. 1929 m. paskelbus naują emigracijos įstatymą, buvo patobulinta emigracijos biurų kontrolė, žmonių pervežimo priežiūra ir sąlygos. Laivų linijos privalėjo 2 procentus nuskurdusių emigrantų pargabenti atgal savo lėšomis ir 2 procentus – už pusę kainos. Su emigrantų grupėmis valdžia galėjo siųsti palydovus, tikrinti kelionės sąlygas (1929 m. laivų linija, į Pietų Ameriką vežusi 961 emigrantų, Vidaus reikalų ministerijai skyrė 2 nemokamas vietas. Pirmuoju palydovu buvo paskirtas prof. K. Pakštas, vykęs antrąja klase)²⁷. 1927 m. prie LR Vidaus reikalų ministerijos įsteigta emigracijos referentūra (referentas K. Kasakaitis), pradėta emigracijos biurų ir slaptų agentų kontrolė, įvestas emigrantų registravimas, anketavimas (socialinė padėtis, lytis, amžius, tikyba). Draudimas į Braziliją važiuoti svetimomis lėšomis sustabdė emigrantų srautą²⁸. 1929 m. Brazilijoje ir Argentinoje buvo įsteigtos Lietuvos diplomatinės atstovybės. 1931 m. Kaune įkurtas Amerbiuras (Amerikos lietuvių ekonominių informacijų biuras), turėjęs sustiprinti ekonominius išeivių iš Lietuvos ryšius, išplėsti lietuviškų prekių eksportą. Tačiau Lietuvos valdžios dėmesys emigracijos problemai, ypač lietuviškajai išeivijai, nebuvo pakankamas, nesirėmė rimtomis studijomis. „Dešimt tūkstančių žmonių iš Lietuvos išvažiuoja į tolimas