| nistro (nors ir be portfelio) institutus, autonomijos įgyvendinimą jau siejo su būtinumu legalizuoti Žydų tautos tarybą. Valdžiai ši organizacija buvo tarsi nežinoma - įstatymais ji nebuvo fiksuota. 1924 ra rugsėjo 16 d. Kauno Rotušėje susirinkusi į savo 14 sesiją, Žydų tautos taryba buvo policijos išvaikyta, traktuojant ją kaip nelegalios organizacijos sueigą75. Jau kitą dieną žydų reikalų ministro pareigas laikinai ėjęs S. Rozenbaumas įteikė Prezidentui atsistatydinimo raštą. Žydų tautos tarybos vykdomasis komitetas savo nepaprastajame posėdyje paskelbė Tarybą uždarytą, nutraukė jos veiklą: buvo nuimtos Žydų tautos tarybos ir žydų reikalų ministerijos iškabos76.
Vis dėlto žydai dar tikėjo tautinės autonomijos, garantuotos jiems įstatymais, deklaracijų gyvybingumu. 1925 m. sausio 12-15 d. Kaune įvyko Lietuvos savivaldybių atstovų žydų suvažiavimas. Išklausytas buvusio Žydų tautos tarybos prezidiumo nario O. Finkelšteino politinis pranešimas, kuriame apžvelgiamas žydų autonomijos kūrimo klausimas nuo 1919 m. iki 1925 m. Kito Tarybos prezidiumo buvusio nario L. Garfunkelio pranešimo pagrindu suvažiavimas priėmė rezoliucijas, kuriose buvo išsakytas pasipiktinimas dėl žydų tautinių įstaigų naikinimo, žydų interesų nepaisymo, raginimas nuosekliai ginti žydų reikalus per savo atstovus savivaldybėse, seime77.
Nuo 1924 m. pabaigos Seimo žydų frakcija liko pagrindiniu žydų tautinių interesų reiškimo ir jų gynimo centru. Ji protestavo prieš krikdemų bloko balsų dauguma primetamą žydų bendruomenių įstatymą, kurio projekto aptarimas seime prasidėjo 1925 ra kovo mėnesį. Į šio įstatymo projektą buvo žiūrima kaip į krikdemų politinį kerštą, kaip į bandymą panaikinti legaliai pagal 1920 m. sausio 10 d. įstatymą veikusią žydų bendruomenę ir suskaldyti ją į atskirų tikybų bendruomenes. Smulkių bendruomenių susikūrimas, laisvas priklausymas joms iškėlė buvusių bendruomenių problemas nekilnojamojo turto priklausomybę ir dalybas, taip pat mokyklų, sveikatos apsaugos ir kt. įstaigų kūrimosi bei išlaikymo klausimas. Tačiau, sionistų nuomone, svarbiausia buvo tai, kad šiuo įstatymu iš žydų siekiama atimti jų teises savarankiškai tvarkyti savo reikalus, panaikinti bendruomenių, kaip tautinės institucijos, statusą, nes naujos bendruomenės tegalėtų būti eilinės organizacijos, registruojamos apskričių viršininkų78.
1925 m. kovo 31 d. seime 24 balsais už ir 19 prieš žydams nepalankus tautinių bendruomenių įstatymas buvo priimtas79. Tuo savaime, be svarstymo buvo atmesti ne tik žydų, bet ir vokiečių bei lenkų Tautos Tarybos įstatymų projektai, turėję įtvirtinti šių mažumų tautinę kultūrinę autonomiją80. O krikdemų bloko nuostata buvo: kol įstatymu nenustatyta, koks procentas apibūdina tautinę mažumą kaip „žymią piliečių dalį", tol joms negalima duoti kultūrinės autonomijos81. |
dizainas ir programavimas giriaus