tingo Nerono "tvano". Tai - aiški aliuzija į pirmuosius nuolatinius sistemingus krikščionių persekiojimus spalvingos Nerono epochos laikais.

Skaičiai

Legendos tekste iškylantys skaičiai yra taip pat nušviesti krikščioniškos simbolių šviesos: 500 bajorų, t. y. 5x100=500. Skaičius 5 - tai vyriškojo trejeto ir moteriškojo dvejeto sąjunga. 5 - tai meilės ir santuokos skaičius⁴. 100 - tai didelis apvalus skaičius, reiškiantis „pripildymą" ar net „išsipildymą".⁵. Taigi 500 - tai daug vyrų ir daug moterų, taigi - daug santuokų, o kartu ir daug palikonių. Tai minėtas veisimosi ir dauginimosi motyvas.

Visi su Palemonu atvykę bajorai buvo iš 4 giminių. Krikščioniškoje skaičių simbolikoje "4" - tai nuoroda į Dievo sukurtą pasaulį⁶. Šis skaičius simbolizuoja visa, kas medžiagiška ir žemiška. Žemė turi keturias pasaulio šalis. Rojuje prasidėjusi upė taip pat dalijasi į keturias sroves. Keturios giminės, lydėjusios Palemoną, suteikia visuotinumo ir universalumo. Taip atvykėlių srautas, suskilęs į keturias garbingas gimines, pripildė naująjį krantą.

Palemonas ir jo palydovai aptiko 12-a Nemuno atšakų. Jau Tertulijanas III a. po Kristaus šiuo skaičiumi nutiesė lieptą tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Garbusis Bažnyčios tėvas klausė: "Kodėl Jis pašaukė 12 apaštalų, o ne kitokį skaičių? Šio skaičiaus pavyzdį man pateikia Dievas: 12-a Elimo šaltinių, 12-a akmenų iš Jordano upės"⁷. Kelionės per dykumą metu žmonės atranda 12-a vandens šaltinių. Taip akylusis Palemonas atranda 12-a Nemuno atšakų, kurių viena vadinasi Gilija (o gal Gilioji?). Tiesa, primintinas Palestinos vietovardis. Tai - Gilead (hebr. gil'ad), žemė už Jordano tarp Arnono ir Jarmuko upių⁸. Ar išmoningasis autorius neperkėlė kalnuotojo Palestinos reljefo į žaliuojantį Lietuvos peizažą?

Vardai

Legenda mini keturių giminių atstovus: Dausprungą iš Kentaurų giminės, Prosperą Cezarinį iš Stulpų (Kolumny; Colonna), Julijoną iš Ursinų ir Hektorą iš Rožės giminės. Kur juos galėtumėme rasti? Manyčiau, jog vertėtų atkreipti dėmesį į Bazelio-Feraros-Florencijos-Romos bažnytinį susirinkimą. Jis prasidėjo Bazelyje 1431 m. vasario 1 d. ir baigėsi Romoje 1445 m. Vyko su pertraukomis ir buvo labai reikšmingas Bažnyčios gyvenime. Jo metu 1439 m. liepos 6 d. buvo parašyta Florencijos unija - aktas, kuriuo suvienijo Romos katalikų bažnyčią ir graikų pravoslavų bei Rytų bažnyčias.