| keleto savaičių paskirtiems apskričių ir miestų vadams teko koordinuoti vokiečių iškeldinimą. Svarbus ir subordinacijos aspektas. Kadangi nacistinės organizacijos laikėsi griežtos subordinacijos aukštesnėms institucijoms, tai prielaidos, jog E. Kriogeris savarankiškai ėmėsi tokių veiksmų arba kad pačios vokiečių kultūrinės organizacijos galėjo išspausdinti nario bilietus su įrašais trimis kalbomis, laikytinos atmestinomis. Galima kelti hipotezę, kad veikiausiai Vokietijos institucijos, liepdamos vokiečių organizacijoms atlikti tam tikras procedūras, reikalingas vokiečių iškeldinimui vykdyti, galėjo sąmoningai nuslėpti tikrąją šių veiksmų paskirtį, kad nesukeltų panikos. Greičiausiai Hitlerio štabas iki pat galutinio susitarimo su SSRS nenorėjo kam nors atskleisti savo tolesnius ėjimus. Pasak K. Kangerio, nors pasaulio vokiečių suvienijimo idėja, kaip sudedamoji nacionalsocialistų rasinės ideologijos dalis arba kaip būdas išspręsti darbo jėgos stygiaus problemą, egzistavo jau seniai, iki 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptųjų J. Ribentropo ir V. Molotovo protokolų pasirašymo nebuvo jokių išankstinių planų dėl Rytų Europos etninio reorganizavimo47. Taigi sudarius slaptus sandėrius atsirado galimybė praktiškai įgyvendinti seną vokiečių nacionalistų svajonę – grąžinti į Reichą po pasaulį pasklidusius vokiečius.
Po oficialių susitarimų su SSRS Vokietijos aukšto rango pareigūnai keturiems Baltijos vokiečių atstovams (V. Vrangeliui, V. Haselblatui, E. Kriogeriui ir Estijos žemvaldžių atstovui H. fon Hunnius-Habbatui), spalio 1–2 dienomis buvusiems VoMi centre, pranešė apie nutarimą iškeldinti vokiečius iš Latvijos ir Estijos. V. Vrangelis savo atsiminimuose rašė: „VoMi buvo pasakyta, kad vokiečių iškeldinimas vyks vėliau, o jie [minėti atstovai] tėvynėje, be triukšmo, patyliukais (paryškinta autorės) turėjo pradėti organizacinio pobūdžio darbus, įkurti nedidelį štabą ir atlikti vokiečių nekilnojamojo turto inventorizaciją“48. Latvijos ir Estijos vokiečių atstovai dvi dienas delsė išvykti iš Berlyno, o spalio 4 dieną jiems VoMi vadovas Lorenzas asmeniškai atskleidė, kad greitai bus nuspręsta dėl tikslios iškeldinimo datos ir kad pirmieji iškeldinimui skirti laivai jau išsiųsti. Minėti keturi veikėjai turėjo suspėti informuoti bendruomenę apie Vokietijos oficialiųjų sluoksnių sprendimą dar prieš pasirodant laivams Rygos ir Talino uostuose. Berlyne tiems veikėjams buvo liepta atvykus į Rygą ir Taliną pirmiausia eiti į Vokietijos pasiuntinybę ir ten išklausyti naujausius nurodymus. Taigi akivaizdu, jog iškeldinimo planas buvo atskleistas dar iki garsiosios 1939 m. spalio 6 d. Hitlerio kalbos, kuri tapo chrestomatiniu įvykiu vokiečių iškeldinimo istorijoje. Pirmiau minėti faktai tik sustiprina prielaidas, kad Vokietija tautiečių iškeldinimui ruošėsi daug anksčiau, o spalio 6 dieną Hitleris tik prabilo viešai.
Spalio 6-osios (penktadienio) vakare Latvijos vokiečių valdybos vadovas E. Siversas (E. von Sivers) sušaukė visą valdybą ir pranešė apie galutinį Hitlerio sprendimą iškeldinti Baltijos vokiečius. Tą patį vakarą apie tai E. Kriogeris pranešė ir nacistinio „Judėjimo“ nariams. Prie „Judėjimo“ buvo įkurtas Persikėlimo komitetas, o jo nariai, turėję ilgametės organizacinio darbo patirties, tapo tais „savanoriais“, kurių nuopelnus akcentuoja V. Lencas ir H. Veisas49.
---
47 Kangeris K. Min. veik., p. 103.
48 Weiss H. Min. veik., p. 75.
49 Ten pat, p. 76. (Pasak H. Weiso, „vos tik pasklidus žiniai apie artėjantį vokiečių iškeldinimą, bendruomenėje tuoj pat atsirado savanorių, akimirksniu susikūrė persikėlimo organizacija. Visi rūpesčiai, susiję su iškeldinamųjų pavėžėjimu, jų bagažo pristatymu be šios organizacijos savanorių buvo neįsivaizduojami. Šiai organizacijai vadovavo iškeldinimo reikalų įgaliotinis Erikas fon Bremenas, o transporto organizavimo darbai gulė ant kapitono Hioršelmano (D. Walter von Hörschelmann) pečių“.) |
dizainas ir programavimas giriaus