Tačiau šios žiniasklaidai padedant į tautinės lietuvių religijos statusą pakeltos sporto šakos sėkmė nėra tokia akivaizdi ir neabejotina. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje krepšinio varžybų lankomumas nėra didelis. Nepaisant kasdienės reklamos srautų žiniasklaidoje, į eilines LKL rungtynes susirenka vos vienas kitas šimtas žiūrovų. Oficialiuose varžybų protokoluose, matyt, siekiant sudaryti populiarumo įspūdį ir dėl to pritraukti daugiau rėmėjų lėšų, žiūrovų skaičius dažniausiai didinamas, kaip, beje, ir kitose sporto šakose. Pilnas sales (jei jos ne iki 1000 vietų talpumo) gali surinkti nebent tarptautiniai turnyrai arba Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ varžybos.

Tik dirbtiniu būdu ėmus formuoti Vilniaus ir Kauno priešpriešą, po truputį tuo metu smunkantis krepšinio populiarumas vėl šoktelėjo. Tai buvo susiję su „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo susikūrimu. Didžiausiam Lietuvos dienraščiui įsigijus nuo sovietmečio garsią, bet gerokai smukusią Vilniaus „Statybą“ ir jos pagrindu sukūrus naują klubą, pastarasis metė iššūkį tradiciniam šalies krepšinio lyderiui. Pasinaudojęs kaip tik tuo metu pradėjusiais ryškėti socialiniais dviejų didžiausių Lietuvos miestų skirtumais, „Lietuvos rytas“ pasitelkė savo, žiniasklaidos, įtaigą šių krepšinio klubų konfrontacijai išryškinti. Krepšinis dėl to įgavo didesnį populiarumą ir, kad ir dirbtinai, susiformavo jau ne tiek nacionalinė, kiek lokali (parapinė) aistruolių savivoka.

Iš tiesų, nepaisant žiniasklaidos aktyviai formuojamų stereotipų, krepšinis labiau sugeba prikaustyti visuomenės dėmesį per aukšto lygio tarptautines varžybas, jose dalyvaujant Lietuvos rinktinei arba klubams. Pavyzdžiui, po sėkmingų rinktinės pasirodymų ankstesnėse olimpinėse žaidynėse (Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje iškovoti bronzos medaliai, 1999 m. Kauno „Žalgirio“ iškovotas Eurolygos čempionų titulas, o ypač pergalė Europos čempionate 2003 m.), Lietuvoje pasireiškia spontaniškų „emocinių bendruomenių“ kūrimasis.

Krepšinis dar sovietmečiu tapo lietuvių „auksine svajone“. Tačiau tuo metu tai buvo priemonė sportininkui išgarsėti kaip nacionaliniam didvyriui, o dabar krepšinis suvokiamas veikiau kaip sėkmingos karjeros galimybė. V. Garastas apgailestauja dėl ryškėjančių tendencijų patriotizmą keisti pragmatizmu ir apskaičiavimu – „skirtingai nei sovietmečiu, kiekvienas pradedantis krepšininkas jau svajoja žaisti ne Kauno „Žalgiryje“, o NBA“³³.

Šios nuostatos būdingos ne tik krepšiniui. Pavyzdžiui, kaip atskleidė žurnalistinis tyrimas (LRT laida „Pinigų karta“, 2004 m. lapkričio 8 d.), kai kurie tėvai pradeda įsivaizduoti sportą kaip sėkmingos karjeros užsienio klube galimybę, todėl negaili lėšų savo vaikų treniruotėms bei įrangai, tikėdamiesi, kad šios investicijos ateityje atsipirks su kaupu. Suprantama, minėtoms tendencijoms reikšmės turėjo ir viso sporto globalizacijos šuolis po J. M. Bosmano bylos³⁴, kai klubams atsivėrė galimybės be apribojimų kviestis svetimšalius. Šios tendencijos labiau palietė europietiškas sporto šakas: futbolą, rankinį ir t. t., o Šiaurės Amerikos krepšinio ar ledo ritulio lygos ir iki tol buvo atviros aukšto lygio užsienio sportininkams. Šiandien lietuviai žino, kad sportas yra viena iš nedaugelio galimybių padaryti gerą karjerą išsivysčiusiose šalyse ir sėkmingai integruotis į jų visuomenes.

___

³³ V. Garasto interviu.

³⁴ Miller T., Lawrence G., McKay J., Rowe D. Globalisation and Sport. London: Sage Publications, 2001,
p. 49.